Ką kalba kelias

Road trip – tai dar viena neišverčiama frazė. O gal tik aš nežinau, kaip kitaip pasakyti, kelio kelionė, kelionė automobiliu, bet juk gali būti – ir autostopu? Iš esmės - tai kelionė, kur už galutinį tikslą svarbesnis pats kelias. Sėsti į automobilį dar neprašvitus, senu maikonu valant aprasojusius langus, ir vos pajudėjus iš vietos būtinai reikia sustoti. Visų pirma kavos, po to – į tualetą. Degalinėje kava ne tokia skani, ne itališka, ir tūpti pakelės krūme, ir ieškoti kur nusiplauti apsysiotas smėlėtas šlepetes ne taip patogu, kaip gulėti prie baseino Hiltone, bet kelias sako: sek mane - Lanos del ray muzikos ritmais, barškančia automobilio sėdyne, o gal ten kažkas bagažinėje? Turbūt alaus buteliai, vandens buteliai ir ten pat sumesti pjūklas ir kamščiatraukis – „jeigu kas“. Sek mane, sako kelias, cypiančių padangų balsu, kaip tik stojant paimti suprakaitavusį tranzuotoją. Senukas, transvestitas. „Dvi valandas laukiau, niekas man nestojo“ rožinėmis lūpomis sako, nesuprasi – liūdnai ar linksmai. Ir daugiau – nė žodžio, tik kelias mirksintis čia baltų, čia geltonų juostų pertrūkiais.

Antras sustojimas degalinėje, vandens ir dar kavos? Gal ne. O gal ir taip – šiandien galima. O man galima alaus? (klausimas retorinis). Žiū, tolumoje boluoja rožinis ant vyriškų klubų aptemptas sijonas. Mūsų pakeleivis kebeldžiuoja tolyn neatsisveikinęs. Kvailys, juk būčiau pasiūliusi alaus. Arba kokosų pieno. O dabar tenka spėlioti, burti jo gyvenimo istoriją iš per galinio vaizdo veidrodėlį paslapčiomis stebėto veido fragmento. Paslapčiomis – nes apsimečiau kad man nerūpi, ypač „nerūpėjo“ jo transseksualumas. Juk aš moderni.

Bet,

„Sek mane“, ragina kelias.

O jūs, kalnai kalneliai, perbristos upės ir upeliai, paplūdimiai ir vėjai, nešantys smėlį į akis ir taršantys žurnalų puslapius, kas jūs tokie prieš išganingą prieglobstį nuo saulės pradvisusiame automobilyje, prieš tai nusipurčius smėlėtas pėdas, vos šleptelėjus juntant kaip maudymuko drėgmė smelkiasi į sėdynės pamušalus? Jūs esate niekas prieš išganingą sustojimą, (po daugybės valandų) vėl – degalinėje, kur į plastikinę plėvelę suvystytas sumuštinis su tunu ir pomidorais atrodo skaniausias pasaulyje. Blue jeans, white shirt, - sako Lana del Ray. Džinsai jau smunka, marškinėliai apkleckinti sumuštinių padažais, bet tu pažiūrėk, jau saulė tuoj leisis. Sek mane, ragina kelias, nuvinguriuojantis mus į apžvalgos aikštelę. Visai kaip Palangoj, kai su močiute eidavome palydėti saulės ant tilto.

Kiss me hard before you go summertime sadness.

Pabučiuok mane prieš išeidamas, vasaros liūdnume? Vėl nežinau vertimo. Ištraukus raktelį nutyla Lana, nutyla variklis, ir net kelias užsičiaupia – žiūrim kaip saulė leidžiasi. Be garso.

O tada, atgal, namo. Mes ir kelias jau pažįstami. Dabar svarbiausia šalia vairuotojo neužmigti. Sako, pavojinga.

Aš nežinau, kaip išversti 'road trip'.