Vidurnaktis, varlės, Havajai

Dabar sėdžiu ant sofos, beveik vidurnaktis. Praviros terasos durys į lauką, o ten pliaupia tropinė liūtis ir tamsoje ulbauja medvarlės. Aš naktimis sapnuoju košmarus. Vienas, pavyzdžiui, kad praradau atmintį (sapne žinau, kad praradau atmintį, bet tuo pačiu nieko neatsimenu, gi taip būna sapnuose) – ir aš esu ištekėjusi moteris, turiu vyrą ir vaikus Havajuose, ir viskas labai gražu, ir staiga prisimenu savo TIKRĄ gyvenimą ir labai pykstu ant to vyro, nes jis mane apgavo (neleido man visko prisiminti). Tada atsibundu. 

Aš čia iš tikrųjų gyvenu kaip sapne. Lyg kitame pasaulyje, kuris iš feisbuko nuotraukų turbūt regisi kaip rojus. Anapus kompiuterio ekrano aš verdu kavą kavinėje ir namuose renku po kambarius išmėtytas bernų kojines ir puodelius su kancarais, dar kartais užminu ant kramtoškės. Sakiau, kad sapnavau, kad man vėl devyniolika?

Man visada atrodė, kad esu sukurta gyventi kažkur Romoje ar Paryžiuje, bet Havajuose...? Čia trūksta stiklinio per ankšto kavos stalelio kultūros... Platūs keliai iš šonų apaugę džiunglėmis ir dideli amerikietiški džipai, nuo oro kondicionierių įšalę prekybos centrai... O man norisi senamiesčių ir jaukių kepyklėlių... Kiekvieną savaitgalį kažkur važiuojame – keliaujame aplink salą. Ta sala didumo beveik kaip Lietuva. Tada aš aikčioju nuo grožio – kokie kalnai, kokie kriokliai, laukiniai žirgai, į krantą išlipę pasnausti vėžliai, tolumoje šokinėja delfinai, kartais  - banginiai. Bet ką man su tais kalnais daryti? Ir su kriokliais – gi nepalysi galvos išsiplauti. Man reikia dušo. Ir gražiai apsirengti. Čia, didžiojoje saloje, mada nei stilius neegzistuoja. Daug kas čia neegzistuoja, toks salos sindromas, kai izoliuotoje aplinkoje atsiranda visai kiti prioritetai. Mano draugelis turi baltą aprūdijusią subaru pirktą už du šimtus dolerių, kartais kai važiuojame iš kapoto dūmai rūksta, tada reikia sustoti ir palaukti kol atauš. Nuvažiuojame į skuduryną, aš nusiperku dešimt suknelių už trisdešimt dolerių, visokių idiotiškų apdarų, nes čia gi sala, čia viskas dzin. O namuose mes neturime skalbimo mašinos, (nieko neturime) tai kartą per savaitę bernai veža visus skalbinius į skalbyklą. Aną savaitę nuvežė ir sugebėjo pamesti pusę mano rūbų ir patalynę. O kiekvieną dieną aš gaunu laiškų iš leidyklos – tai iš redaktoriaus, tai iš marketingo, tai nuo dailininko, ir vis man užduočių duoda. Dar gaunu žinutes nuo savo bosės tailandietės: „Neišvalei espresso kavos aparato. Nepalik kibiro prie durų. Rytoj ryte iškepk avižinį pyragą“. Kartais gaunu kvietimų: būtinai turi ateitį į vakarėlį pas Edvardą. Tas „vakarėlis pas Edvardą“ vyksta kartą per keletą mėnesių. O Edvardas tai toks salos veikėjas, sako, labai turtingas, man atrodo – jau klimaksinis, ir visai ne dėl žilos barzdos. Dėl noro pasirodyti. Žodžiu, tris kartus per metus susikviečia visą vietinę chebrą. Vakare iš tolo, nuo gatvės jau matosi Edvardo sode ant medžių iškabinti žybsintys neoniniai šviestuvai. Privažiuojame, o parkuotis nėra kur – pilnas kiemas džipų. Sode – ugnies ryjikas ir šokėjos su ugnimi, ant sienų – floroscensiniai paveikslai. Pasamdytas barmenas plaka mohito. Namo viduje groja DJ. O sode visur prikabinėta lempelių, lempučių ir pridėta butaforinių pliušinių rožių. Čiurlena upelis, iš namo girdisi muzika, atsargiai dėliodama kojas prienu lemputėmis išdabintą namelį medyje. Ten sulipęs jaunimėlis gurkšnoja šampaną. Vakaras toks minkštas, šiltas. Ulbauja medvarlės. Havajai. Svarstau, ar Edvardas matė filmą the „Didysis Gatsbis“? Pasilikčiau ilgiau, bet ryt anksti keltis – reikės keptiavižinį pyragą.