Tarp meilės ir neapykantos Starbucks'e

Negalėjau pakęsti „Starbucks‘o“ kaip ir iki šiol lanku apeinu McDonaldus, KFC ir visas nevykusias šitųjų nepriklausomas greito gyvenimo versijas. Pasaulyje yra 16 700 Starbucks‘ų, o aš kadaise Londone atradusi Stoke Newingtoną didžiavausi gyvendama rajone, kuriame nebuvo nė vienos greituškės. Ir vis tiek kone kiekvieną dieną eidavau į kavines – dirbti (reiškia rašyti – magistrinio ar dar ko). 

Nepaisant to, kad kavos kvapas ir baristų šurmulys skatina kūrybingumą (pasigūglinkit coffitivity), romantikos čia mažai. Ypač, kai sėdint su vienu ir tuo pačiu puodeliu Americano, prie manęs kokį penktą kartą prieina savininkas, ir vis mažiau maloniu balsu teiraujasi: gal dar ko nors? Nepriklausomos, stilingos, jaukios, išpuoselėtos boutique kavinukės turi vieną bendrą trūkumą: jų savininkai suinteresuoti parduoti, ir jei galima – kuo daugiau. O kampe su kompiuteriu jau tris valandas įsitaisiusi rašytoja, tai ne tik nepageidaujama dekoracija, bet ir nuostolis – ypač pietų metu, kai visi grumiasi dėl vietos prie staliukų.

Ekologiški produktai, rankų darbo sumuštiniai ir vietoje malama kava irgi turi savo kainą. Kartą iš to nepatogumo pravalgiau daugiau, nei man sumokėjo už tuo metu rašomą straipsnį. Ir vis tiek laikiausi savo hipsteriškų principų – "į tinklines įstaigas nebent karste". Ir vis tiek vieną kartą nunarinusi galvą, prieš tai dar apsidairiusi ar niekas nemato, peržengiau Starbucks‘o slenkstį. Mat persikrausčiusi į Notting Hilą sėdėjimas boutique kavinėse man tapo nuostolingas. O Notting Hilo Starbucks‘e – kaip ir bert kuriame kitame, -  jauki betvarkė, į kompiuterius akis susmeigę zombiai ir dėl nieko galvos nesukančios baristos. Joms visiškai nesvarbu ką aš perku, kiek laiko sėdžiu su tuščiu puodeliu, o gal tik užėjau į tualetą? Neriboti wifi, cinamono ir barstomo šokolado kiekiai, ir aš jau papirkta. Nuo tada tapau nuolatine ne tik Starbucks bet ir Coffee republic, Nero Cafe ir kitų lankytoja. Nes kavinė, kurioje niekam nerūpiu - geriausia vieta darbui.

Prisimenu palaimą užsukus į Starbuck‘s Mumbajuje – pavargusi nuo visad spoksančių akių, įkyrių pardavėjų ir net naktį neatslūgstančio karščio staiga pasijutau kaip Vakarų per se ambasadoje: lediniame kondicionierių ore pasklidęs kavos aromatas, daugybė apple logotipų ir žmonių nugaros nugaros nugaros. Tik Starbucks‘as Indijoje, lyg koks priviligejuotųjų klubas, man suteikė taip išsiilgtą anonimiškumą. Prisėdusi prie lango su puodeliu amerikietiško čajaus versijos tapau dar viena bevarde nugara: iš bendro konteksto iškrito tik mano Samsungas – vis nenusiperku nelemto apple.

Kad ir kaip burnočiau prieš kapitalistinį vartojimą ir Starbuks‘o politiką „nei pats ėdu nei kitam duodu“ (jie maisto atliekas apipila balikliu), ir nors jau daugiua nei pusę metų nebegeriu kavos, ir išsikrausčiau į turbūt patį nuošaliausią tropinį užkampį, vis tiek praeitą savaitę netikėtai užsukusi į Hilo miesto Starbucks‘ą pasijutau kaip namie. Arba kaip per Kalėdas. Nes supratau, kad labai pasiilgstu dalykų, kurie yra nuobodžiai vienodi, ir niekada nesikeičia.