sofija ant sofos

Bažnyčia, mečetė arba šventykla, turgus, muziejus, užeiga „kur valgo vietiniai“, užeiga kur valgo turistai, baras, asmenukė prie miesto bokštų ir, aišku, maisto parduotuvė, kur labai įdomu šmirinėjant tarp lentynų atlikti kainų, pakuočių ir produktų tyrimą – visas šitas vietas stengiuosi aplankyti atsidūrusi naujoje vietoje. Jau kurį laiką į sąrašą įtraukiau ir viešbučius, pačius svarbiausius ir prabangiausius. Rezervacijos popiečio arbatėlei Londono „Ritz“ teko laukti porą mėnesių, Mumbajaus Tadž Rūmuose prie baseino gulinėjau kaip apsimetėlė (žr. „Viena Indijoje“), Tailande man pasisekė, nes už „all included“ sumokėjo tėtis, o dabar žiū, atsidūrėme prie istorinio „Moana“ viešbučio kolonų, tik neturime nei rezervacijos nei ten dirbančių pažįstamų. Ką daryt? Lankytis viešbutyje nebūtinai reiškia ten praleistą naktį.  Pirmą kartą buvo baisoka įžengti į viešbučio valdas, neketinant ten apsistoti - atrodė „Ar čia galima? Gal mane išvarys...“ - persekiojo nuo paauglys...

Kadaise pažįstamas Iranietis didžiai nustebo, kad aš, mergaitė iš kažkokios Lietuvos, ir be jo pagalbos JAU žinojau kas yra humus! Dabar visi mano užsieniečiai draugai žino „pink soup“ o kai kurie net švebeldžiuodami ištaria šeltiboršči. Kaune populiarių vietų pavalgyti suši ar picą randu daugiau nei cepelininių. Bet gi dabar nieko nestebina net kanapių sėklų pieno glotnučiai, nei bolivinės balandos kotletukai.  Tiesa, pernai mano tėvai nutaisę mandrus veidus aiškino kaip jie kepa kažkokias „vok“ daržoves. Vok nevogęs, bet man tai pasirodė paprasčiausias „stri-fry“ J Todėl sutikusi vieną vaikiną iš Niujorko negalėjau patikėti, kaip čia dabar, tu nežinai kas yra miso sriuba? Nei edamamme pupelės? Ir migdolų pieno neragavai? Nei saldžiųjų bulvių? Nei tapiokos?  Tofu? Ir kuskuso neragavęs? Pfffffff... Vakarop klausiu draugės, kaip rašomas jos pagamintas „čiopyno“ ir skubu į fb įkelti savo neseniai atrasto nerealaus deserto nuotrauką. Skustas ledas, pupelės su cukrumi (!)...

Sako, norint pritapti bet kurioje vietoje reikia ten nugyventi bent metus. Susirasti draugų, darbų, mėgiamą užkandinę, kirpėją, dantistą, kepyklą ir vietą leisti sekmadienius. Havajuose dar sako, kad mažiausiai tik po metų susivoki, jog vis dėl to  tai - ne atostogos. Dažnas čia atvažiavęs susizgrimba tik tada, kai nuo alučio ir tingaus gulinėjimo pliažuose pagaliau iššoka pilvūzas ar baigiasi pinigai. Vieni apsigyvena palapinėse, kiti pagaliau ieškosi darbo, o štai žavingas bet ne visai žavingai nutukęs ponas Hermis pasakojo, kaip jis iš Niujorko atvykęs į Havajus apsigyveno... lavos tunelyje! „Nuo pat pirmos dienos saloje jaučiau, kaip mano ambicijos tirpsta. Anksčiau norėjau užkariauti pasaulį, o dabar... „ - jis keistai pasižiūri į savo trisdešimčia metų už jį vyresnę, aštuoniasdešimtmetę meilužę Žakliną. „O dabar...“ atsidūsta. Hermis jau prasigyvenęs, vietiniai jį vadina lūšnyno lordu. Mat jis labai pigiai išnuomotoje žemėje pristatė daugybę tokių nelegalių būdelių ir namel...

Manęs vis klausia „tai o kada apie Havajus knygą parašysi?“ O jūs apie Indiją mano knygą skaitėt? Ten kuprinėjau, čia - gyvenu. Atrodo, greičiau nei apie Havajus aš parašysiu odę „Žemyna“. Ar knygą „Kaip į kuprinę sutalpinti kūdikio daiktus“. Man tik dabar pradeda aiškėti tas „vietiniai žino geriau“ mitas. Nė velnio jie nežino! Pamenu, anksčiau ir aš stebėdavausi  ir vietiniai, kai apie jų apylinkių įdomybes dažnai žinodavau daugiau nei ten gimę, ten augę. Viena mano draugė, žavinga snobė, išsikraustė į Paryžių. Kai po pusės metų susitikome lyg juokais paklausiau – tai Eifelio bokšte buvai? „Tu gal juokauji?!“ Nė vienas tikras paryžietis, ar norintis ten pritapti, į Eifelio bokštą nekelia kojos. Nes tai – turistinė banalybė. Turbūt dėl panašių priežasčių londoniečiai neina į Madam Tiusot, o Honolulu gyventojai nesivargina aplankyt Pearl Harboro. Pernai per mėnesį Havajuose pamačiau daugiau nei per visus šiuos metus. Vaikas kelionėms ne kliūtis. Tiesiog anuomet dar nemaniau,...