Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vietinė (namų šeimininkė) Havajuose

Manęs vis klausia „tai o kada apie Havajus knygą parašysi?“ O jūs apie Indiją mano knygą skaitėt? Ten kuprinėjau, čia - gyvenu. Atrodo, greičiau nei apie Havajus aš parašysiu odę „Žemyna“. Ar knygą „Kaip į kuprinę sutalpinti kūdikio daiktus“. Man tik dabar pradeda aiškėti tas „vietiniai žino geriau“ mitas. Nė velnio jie nežino! Pamenu, anksčiau ir aš stebėdavausi  ir vietiniai, kai apie jų apylinkių įdomybes dažnai žinodavau daugiau nei ten gimę, ten augę.

Viena mano draugė, žavinga snobė, išsikraustė į Paryžių. Kai po pusės metų susitikome lyg juokais paklausiau – tai Eifelio bokšte buvai? „Tu gal juokauji?!“ Nė vienas tikras paryžietis, ar norintis ten pritapti, į Eifelio bokštą nekelia kojos. Nes tai – turistinė banalybė. Turbūt dėl panašių priežasčių londoniečiai neina į Madam Tiusot, o Honolulu gyventojai nesivargina aplankyt Pearl Harboro.
Pernai per mėnesį Havajuose pamačiau daugiau nei per visus šiuos metus. Vaikas kelionėms ne kliūtis. Tiesiog anuomet dar nemaniau, kad čia liksiu.

Dabar gi esu išdidi vietinė, manausi kad visur suspėsiu, mūsų su vyru taip mėgtas „road trip“ (kelio keliones ar kaip??) vis atidėliojame kitai savaitei, ir atsainiai klausomės spalvingų turistų įspūdžių. Tai sakot matėt delfinus? Smagu... Vieną kartą ir aš juos mačiau, bet tada labai tingėjosi lįsti į vandenį – po to reikėtų trinkti plaukus, džiauti rankšluosčius ir t.t. Žalio smėlio paplūdimys? Buvom, žinom, bet gi kelias ten toks duobėtas... Akaka kriokliai? Tai jūs eikite, aš pasėdėsiu mašinoje. Per karšta.


Bet didžiausias mitas man yra „kur valgo vietiniai?“. Taigi ten pat kur ir turistai, bet dažniausiai – namuose.

Žinau, kad kažkur pašonėje yra psichotropinio augalo ajuaška poveikiu pagrįsta sekta. O miškuose gyvena toks protiškai atsilikęs bernas, kuris naktimis šlaistosi aplink namus ir pro langus stebi žmones. Pirmadieniais mieste vyksta hula pamokos, o turistai moka šimtus dolerių, kad panardytų su „manta ray“(vėl nežnau vertimo) žuvimis. Šitie dalykai yra ir mano „kadanors“ sąraše. Bet dabar aš puikiai žinau, kur geriausiai pirkti avokadus, kur auga pasifloros, kur geros vietelės snorklingui, kur pats pigiausias skudurynas, o jo savininkė Karen, jeigu daug perki dar padaro nuolaidėlę. Kur po šešių vakare nukainuojama "artisan" duona. Pažįstu visas prekybcentrio kasininkes ir jos visos žinojo, kau jau išvažiavau gimdyt. Paradoksalu, bet pamažu tampant vietine proporcingai siaurėja ir mano pažinimo akiratis. Jau beveik pusę metų dirbu namų šeiminke ir nebeskubu draugauti su keistuoliais. Gal kadanors...? Dabar į drauges verbuoju mamas, vakarais laistau savo kopūstų daržą ir jau moku namie pasigaminti „acai bowl“. Kuo aš jums kaip vietinė įdomi?




Aistra pažinti vietas primena patį gyvenimą. Tingi, nenori, atidelioji, nedrįsti net svajoti, lauki pensijos. Gyvent ir keliauti reikia mokytis iš vėžininkų, ir tų,kurie sudarinėja „100 things to do before you die“ sąrašus. Bet kažkodėl, kai gali bet kada – nebenori. 






Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...