Vietinė (namų šeimininkė) Havajuose

Manęs vis klausia „tai o kada apie Havajus knygą parašysi?“ O jūs apie Indiją mano knygą skaitėt? Ten kuprinėjau, čia - gyvenu. Atrodo, greičiau nei apie Havajus aš parašysiu odę „Žemyna“. Ar knygą „Kaip į kuprinę sutalpinti kūdikio daiktus“. Man tik dabar pradeda aiškėti tas „vietiniai žino geriau“ mitas. Nė velnio jie nežino! Pamenu, anksčiau ir aš stebėdavausi  ir vietiniai, kai apie jų apylinkių įdomybes dažnai žinodavau daugiau nei ten gimę, ten augę.

Viena mano draugė, žavinga snobė, išsikraustė į Paryžių. Kai po pusės metų susitikome lyg juokais paklausiau – tai Eifelio bokšte buvai? „Tu gal juokauji?!“ Nė vienas tikras paryžietis, ar norintis ten pritapti, į Eifelio bokštą nekelia kojos. Nes tai – turistinė banalybė. Turbūt dėl panašių priežasčių londoniečiai neina į Madam Tiusot, o Honolulu gyventojai nesivargina aplankyt Pearl Harboro.

Pernai per mėnesį Havajuose pamačiau daugiau nei per visus šiuos metus. Vaikas kelionėms ne kliūtis. Tiesiog anuomet dar nemaniau, kad čia liksiu.

Dabar gi esu išdidi vietinė, manausi kad visur suspėsiu, mūsų su vyru taip mėgtas „road trip“ (kelio keliones ar kaip??) vis atidėliojame kitai savaitei, ir atsainiai klausomės spalvingų turistų įspūdžių. Tai sakot matėt delfinus? Smagu... Vieną kartą ir aš juos mačiau, bet tada labai tingėjosi lįsti į vandenį – po to reikėtų trinkti plaukus, džiauti rankšluosčius ir t.t. Žalio smėlio paplūdimys? Buvom, žinom, bet gi kelias ten toks duobėtas... Akaka kriokliai? Tai jūs eikite, aš pasėdėsiu mašinoje. Per karšta.

Bet didžiausias mitas man yra „kur valgo vietiniai?“. Taigi ten pat kur ir turistai, bet dažniausiai – namuose.

Žinau, kad kažkur pašonėje yra psichotropinio augalo ajuaška poveikiu pagrįsta sekta. O miškuose gyvena toks protiškai atsilikęs bernas, kuris naktimis šlaistosi aplink namus ir pro langus stebi žmones. Pirmadieniais mieste vyksta hula pamokos, o turistai moka šimtus dolerių, kad panardytų su „manta ray“(vėl nežnau vertimo) žuvimis. Šitie dalykai yra ir mano „kadanors“ sąraše. Bet dabar aš puikiai žinau, kur geriausiai pirkti avokadus, kur auga pasifloros, kur geros vietelės snorklingui, kur pats pigiausias skudurynas, o jo savininkė Karen, jeigu daug perki dar padaro nuolaidėlę. Kur po šešių vakare nukainuojama "artisan" duona. Pažįstu visas prekybcentrio kasininkes ir jos visos žinojo, kau jau išvažiavau gimdyt. Paradoksalu, bet pamažu tampant vietine proporcingai siaurėja ir mano pažinimo akiratis. Jau beveik pusę metų dirbu namų šeiminke ir nebeskubu draugauti su keistuoliais. Gal kadanors...? Dabar į drauges verbuoju mamas, vakarais laistau savo kopūstų daržą ir jau moku namie pasigaminti „acai bowl“. Kuo aš jums kaip vietinė įdomi?

Aistra pažinti vietas primena patį gyvenimą. Tingi, nenori, atidelioji, nedrįsti net svajoti, lauki pensijos. Gyvent ir keliauti reikia mokytis iš vėžininkų, ir tų,kurie sudarinėja „100 things to do before you die“ sąrašus. Bet kažkodėl, kai gali bet kada – nebenori.