Havajuose (nebūtinai) atostogos...?

Sako, norint pritapti bet kurioje vietoje reikia ten nugyventi bent metus. Susirasti draugų, darbų, mėgiamą užkandinę, kirpėją, dantistą, kepyklą ir vietą leisti sekmadienius. Havajuose dar sako, kad mažiausiai tik po metų susivoki, jog vis dėl to  tai - ne atostogos. Dažnas čia atvažiavęs susizgrimba tik tada, kai nuo alučio ir tingaus gulinėjimo pliažuose pagaliau iššoka pilvūzas ar baigiasi pinigai. Vieni apsigyvena palapinėse, kiti pagaliau ieškosi darbo, o štai žavingas bet ne visai žavingai nutukęs ponas Hermis pasakojo, kaip jis iš Niujorko atvykęs į Havajus apsigyveno... lavos tunelyje! „Nuo pat pirmos dienos saloje jaučiau, kaip mano ambicijos tirpsta. Anksčiau norėjau užkariauti pasaulį, o dabar... „ - jis keistai pasižiūri į savo trisdešimčia metų už jį vyresnę, aštuoniasdešimtmetę meilužę Žakliną. „O dabar...“ atsidūsta. Hermis jau prasigyvenęs, vietiniai jį vadina lūšnyno lordu. Mat jis labai pigiai išnuomotoje žemėje pristatė daugybę tokių nelegalių būdelių ir namelių medyje, kuriuos nuomoja hipiams. Nekilnojamo turto verslas beveik.

Tai kaip jam sekėsi gyventi lavos urve? „Puikiai,“ sako Hermis. „Tuo metu aš turėjau padorų darbą viešbutyje tai naudodavausi jų dušais. O pinigus kuriuos būčiau išleidęs būsto nuomai leisdavau restoranuose. Kokios skanios vakarienės tada būdavo, kasdien vis kitur!“ Man įdomu, kas privertė Hermį palikti lavos urvą? Išvarė pati deivė Pelė? Išviliojo jūrų sirenos? Arti tiesos. „Moterys!“ sako jis. „Po vakarienės restorane nė viena nesutikdavo eiti su manimi į urvą. Kai kurios galvojo, kad juokauju, bet vos pradėjus eiti laukais - pasibaidydavo. Nė vienos taip ir neparsivedžiau.“

Hermis jau tapęs miesto legenda, ir kone kasantras gidas pasakoja, kaip jis kartą atsivedęs turistų grupę buvo išbaidytas ten gyvenusio nuogo stuomeningo niujorkiečio.

Kuo šį mergišių sužavėjo aštuoniasdešimtmetė Žaklina – nežinau, bet spėju kad gyvenimo patirtimi. Moteris turi penkis vaikus, bet, sako, atvykusi į Havajus suprato, kad motinystė – didžiausia jos gyvenimo klaida. Žaklina dabar savo pačios ir Hermio rankomis suręstame namelyje rengia bohemiškas vakaruškas ir pasakoja istorijas apie tai, kaip ir kokia ji buvo jauna. Hermis vis žada parašyti jos biografiją. Ir vis nerašo.

Dar sklando gandų, kad jiedu kartu vien todėl, nes vyriškis nori gauti moters palikimą. Bet šitaip žmonės kalba tik todėl, nes daugiau neturi ką veikti. Jie nesupranta, kad gyvenimas Havajusoe – tai ne atostogos.

Bet apie ką aš čia? Tikrai ne apie darbus. Šiandien vėl siųsiu gėdingą laišką redaktoriui „atleiskite – vėluoju, buvau labai užimta.“ Juk tikrai, tiek visko per dieną reikia suspėti. Ir vaisių kokteilį, atsiprašant glotnutį, susiplakti, ir gėles palaistyti, feisbuke Lt pletkus paskaitinėti. Padainuoti savo dukrai, pasivaikščioti, užkrimsti šokolado, nuvažiuoti į pliažą, nusnausti, prilupti apelsinų, o žiūrėk, jau ir saulė leidžiasi. „Ir taip kas vakarą juk saulė leisis auksiniais spinduliais... Atleisk, nes jeigu tu man neatleisi – tai kas gi man atleis...?“ eilėmis kalbuosi su savimi, kas vakarą atleidžiu sau  ir pasižadu - jau nuo pirmadienio tai gyvensiu rimtai. T.y. prasmingai. Nes gyvenimas atrodo kažkoks lyg  netikras, lyg per geras kai nėra jokio streso, jokio skubėjimo, net vėjas čia nepakyla. Kiekvieną kartą išėjusi iš oro kondicionieriais atvėsintos parduotuvės traukiu į save drėgną šiltutį tropikų orą ir galvoju „kvepia atostogomis“.  Kiekvieną vakarą apžvelgusi dienos „darbus“ tariuosi: ir toliau dirbsiu. Kažko sieksiu. Dar nežinau ko. Sugalvosiu pirmadienį.