Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pagyventi Havajuose dykai? Aha

Kas norite pagyventi Havajuose už dyką? Aš rimtai. Havajai man primena Indiją – ne senąja kultūra, bet nūdienos naujojo amžiaus plaukuotųjų subkultūromis. Azijoje juos vadina hipiais, backpack‘eriais (kuprinėtojais), na o Havajuose pamačiusi iškeltą susivėlusio tranzuotojo nykštį iš karto pagalvoju: „vuferis“. 


Vufingas, trumpai tariant, tai darbo mainai už maistą ir pastogę. Terminas kilęs iš WWOOF (willing workers of organic farms), ir viskas prasidėjo nuo jaunimo dirbančio fermose JAV. Havajuose visada reikia darbo jėgos rinkti kavos pupeles, skinti makadamijų riešutus, prižiūrėti tropinių vaisių sodus ir t.t. Tokie darbo mainai pritraukia gamtos mylėtojus, aplinkosaugos studentus ir dažnai tiesiog norinčius pagyventi Havajuose. Dabar sąvoka „vufinti“ labai išsiplėtusi, dažnai tai gali būti ne tik darbas fermose, bet ir darbas hosteliuose, viešbučiuose, kepyklose.

 Sąlygos priklauso nuo susitarimo. Paprastai, kuo geresnė gyvenimo kokybė, tuo daugiau valandų tenka plušti. Saloje neseniai sutikta lietuvaitė fermoje dirba trisdešimt valandų per savaitę. Už tai mainais gauna dvivietį kambarį su karštu vandeniu, wifi, ir tris patiekalus per dieną. Pirmą kartą atvykusi į Havajus aš pati du kartus per savaitę vufinau kavinėje – ruošiau espresso, kepiau bandeles, viskas  mainais už lovą balkone, užtat name su baseinu ir iš Budos statulos burnos trykštančiu fontanėliu.


Mano bičiulė A. dešimt valandų per savaitę renka kavą „Griaustinio Kalno“ plantacijoje. Rytą atvažiavau jos apkankyti, išlipu iš automobilio iš šaukiu vardu vidury lauko. Oras čia tyras, tylu, ulbauja paukščiukai, zvimbia tropiniai uodai. Netrukus tarp nelygiai susodintų kavos krūmų pasirodo mano draugė, jau spėjusi įdegti, prakaitu išrasojusia kakta, ant kaklo pasikabinusi plastikinį dubenį pupelėms, švytinti palaiminga baltadante šypsena. „Man labai patinka, nuostabu, meditacija, ir nereikia bendrauti su kitais žmonėmis, vienatvės pasaka!“ sako draugė ir giriasi, kad jau susitarė su fermeriu dėl papildomų darbo valandų už pinigus. Mainais ji gavo teisę įsikurti sename autobuse. Kokia elektra? Koks wifi?



Kiekvienam savi Havajai. 





Etiketės

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau