Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Litai ir euriukai

Grįžusi į Lietuvą švaistausi lyg milijonierė. Ne dėl to, kad viskas čia būtų pigiau (nors kai kas tikrai pigiau), ir ne dėl to, kad tikrai būčiau be proto išalkusi cepelinų ir juodos duonos. Cepelinų kailiuką (nes nevalgau mėsos nei grietinės) skaniai suvalgiau vieną kartą ir to pakako iki kitų metų. Juoda duona dabar pusryčiams atrodo jau per sunki. Mama ir močiutės kas dieną braukėsi prakaitą prie karštų puodų. O aš vis leidau pinigus. Vienas euras, du eurai, trys eurai, vienas, du, trys...

Neverčiant į litus daug kas atrodo labai pigu. Daug kas - brangu, net lyginant su komercinėmis Havajų ar Londono kainomis. 1,5 euro už mažytį mineralinio vandens buteliuką kažkur Stiklių gatvėje? Na ok, ką darysi. 10 eurų už taksi nuo stoties iki oro uosto? Bet negi dabar barsiuosi tokį ankstų rytą su vargšu taksistu, jis gi sunkiai dirba... Ir šitaip visą laiką, kol pajutau, kad toks pinigų leidimas, tai tarsi mėginimas išpirkti kažinkokią kaltę. Gal, kad emigravau? Gal todėl, kad lietuvių minimali alga vakaruose atrodo maža? Jaučiausi kalta prieš visas padavėjas, kirpėjas ir taksistus. Vien todėl , kad jie liks čia, o aš žiemosiu kur šilta. Dar prisidėjo toks psichologinis nesaugumo jausmas, lyg ir kompleksas – tarsi turėčiau kitiems parodyti, kad man sekasi. Negi dabar čia derėsiuosi dėl vieno euriuko (nors dėl trijų su puse litų kelčiau triukšmą).

Dar vienas pinigų leidimo faktorius – „čia juk Lietuva“. Grįžimas į ją jau savaime turi būti šventė. Ir nors, pvz. kažkur Indijoje sugebėdavau taip susispausti, kad visos dienos maistas kainuodavo mažiau nei pietūs tarybinėje valgykloje, staiga grįžusi į Lietuvą jaučiuosi, kad privalau švęsti buvimą čia ir netaupyti. Visai kaip tėčiai pirmą kartą išsivežę vaikus atostogų į šiltus kraštus...

Atostogos namuose – labai keistas reiškinys. Po to grįžusi jau į seniai pirmais tapusius „antrus namus“ apsidairau, kad nieko naujo nepamačiau, neparagavau, o pinigų išleista tiek, kad užtektų kukliai pakuprinėti po Aziją. Ir dabar nežinau ką kaltinti – eurą, taksistus, ar savo plačią širdį?












Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...