Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Turtuolių vaismedžiai


Pas mano vyrą į darbą užėjusi moteris pasiūlė savaitgalį užsukti į svečius ir jos sode prisiskinti vaisių. Šitaip nutinka dažnai – mes didžiuojamės ir lankstinukuose rašome, kad didžioji dalis restorano produktų užauginta vos mylios atstumu. Vietos fermeriai, sodininkai, mūsų kaimynai neša mums vaisius mainais į burritos kuponus. Vietos bendruomenėje barteriniai mainai įprasti. Paskutinį kartą mano vyras išrašė nei daug nei mažai – kuponą trisdešimt penkiems burritos ir salotoms, mainais už mano vizitą pas naturopraktikos gydytoją. Tad sekmadienį išsiruošę rinkti vaisių tikėjomės dar vieno jaukaus fermerių būsto.
Pirmiausiai privažiavome raitytus metalinius vartus su videokameromis, o pakilę į kalną pasiekėme vilų kompleksą su turkio mėlynumo infinity baseinu, nuo kurio atsiveria vaizdas į vandenyną ir Kealakekua įlanką.
-          Aloha, prašom prašom – moteris pamojo ranka į savo vaismedžių sodą. – Aš mokausi būti filantrope... – sukikeno atidengdama pilkus, siaubingai kreivus kabėse įkalintus dantis.

Jos vaismedžių sodas, kaip ir dauguma Havajuose – nesvetingas. Žolės čia beveik nėra (aplink mangų medį niekas kitas negali augti, nes jis rūgština dirvožemį), molinga žemė saulėje įkaitusi, o vos prisiglaudi prie kokio medžio pavėsio  – iš karto atzvimbia uodai.

Du kibirai žvaigždavaisių, kibiras mangų ir dar pilna sterblė visokių atsitiktinių, po truputį (chikoo, snake skin fruit ir kiti). Moteris mus kviečiasi į vidų, kur vos įžengusi aš užverčiu galvą spoksodama į milžinišką krištolinį šviestuvą. 
 Ji neklausia nei mūsų vardų, nei kiek laiko mudu saloje, tik pasakoja pasakoja pasakoja apie save. Kaip ji čia atvyko prieš dvejus metus, kokia ji kukli ir paprasta, nors ir labai turtinga, kaip ji stengiasi padėti vietos žmonėms, kaip svarbu yra bendruomenės dvasia, kaip kartą jos namuose norėjo filmuoti MTV, bet ji nesutiko, kad va, reikia statyti garažą, nes reikia kažkur juk sutalpinti vienuolika jos vyro automobilių. O jos vyras? „Aaa, mano vyras... prieš dvidešimt penkerius metus vos baigęs koledžą jis nusprendė rizikuoti ir ėmė dirbti niekam nežinomoje startup kompanijoje Microsoft. Dabar mudu jau išėjome į pensiją. Tai jau eisite? Na, prašom prašom, viso gero, tik nepamirškite man išrašyti burritos dovanų kuponų!”.


Žvaigždavaisiai ant medžio



Snake skin fruit

-           

Etiketės

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau