Aš dar atsimenu,
koks tas jausmas ŽIEMA. Kai klampojant per šlapdribą namo staiga pajuntu, kad
kiauras batas, ir imu riesti kojų pirštus. Kaip greitai nuo kvėpavimo garų sušlampa ant veido
užsivyniotas vilnonis šalikas. Trypčioju nuo vienos kojos ant kitos, šokinėju,
kad apšilčiau, o to troleibuso vis nėra. Nusimovusi odinę pirštinę užsimaunu ją
atgal ant sugniaužto kumščio, kai pirštai kartu - šilčiau. Turbūt kažkur
pakeliui iš vienos parduotuvės į kitą, kas kartą atidariusi duris į apsnigto
palto klostes gerdama jų radiatorių šilumą ir pardavėjų šaltumą, ir apsimesdama
kad dairausi, kad kažko ieškau, gal kažką pirksiu – turbūt būtent tada sau pažadėjau,
kad gyvensiu tropikuose. Nes nu kiek galima šalt.
Penkerius metus
iš eilės žiemojau indijose, ir staiga, tūkstančio atsitiktinumų dėka, jau
beveik dveji metai gyvenu Havajuose.
„Tai kaip tie
Havajai?“
Kas kartą žiūrint
filmą, kurio veiksmas vyksta MIESTE, net krūpteliu iš ilgesio. Kažkur yra
miestai su troleibusų ir tramvajų gyslomis, įvairiausiais taksi vairuotojais, yra
miestų aikštės, pėsčiųjų gatvės, balos, balandžiai, berniūkščiai, kurie vasarą
iš balkonų mėto balionus su vandeniu, o žiemą – skaudžiai apmėto sniego
gniūžtėmis? Karštas vynas, šviežiai kepta duona, karšta sriuba, vilnonis
pledas, karštas dušas, plaukų džiovintuvas, ant radiatoriaus pašildytas
rankšluostis, karštas šokoladas, apšerkšniję langai, aptirpę besmegeniai, raganos
kaulai, spindintys sniege. Užmerkiu akis ir įsivaizduoju, kaip laiptinėje
smarkiai trypiu kojomis bandydama iš batų tarpelių iškratyti visą sniegą.
Peržengusi namų slenkstį nusimaunu permirkusias kojines ir nusiplovusi kojas po
karštu vandeniu su muilu, pakišu jas po vilnone antklode. Beveik dvejus metus
nebuvau apsiavusi batų, tik gumines basutes. Reikia sušalti, kad sušiltum.
Komentarai
Rašyti komentarą