sofija ant sofos

Vakarais visada siūlausi suplauti indus. Nuoširdžiai. Mazgodama lėkštes apie nieką negalvoju – tai mano meditacija, karma joga, tylos minutė, spa, ir padėka vyrui už skanią vakarienę.   Švarios, stirtoje pagal dydį išrikiuotos lėkštės – tiek užtenka palaikyti tvarką mintyse ir jausmuose.   Pastebėjau, kad kuo didesnė netvarka galvoje, tuo labiau norisi tvarkytis namus. Šveisti spinteles iš išorės ir vidaus, skalbti užuolaidas, tvarkyti stalčius, ką nors išmesti, ką nors naujo pirkti – taip visada kai trūksta gyvenimo ugnies. Dar, pradedu įtarti, kad beprotiškai tvarkingi žmonės (kurie, pavyzdžiui, lygina kojines) gyvena kvėpuodami puse plaučių.   Ir priešingai – kūrybai ir aistrai patinka chaosas. Naktys, kai užsidegusi baiginėjau „Viena Indijoje“, kai draugystės pradžioje mudu su vyru miegojome ant pripučiamo čiužinio ir kiekvieną savaitgalį leisdavomės į road trip‘s su išklerusia „Subaru“... tada lėkštės būdavo nešvarios tol, kol nelikdavo nė vienos švario...

  Mano feisbuko sienos plakatai man skelbia: lietuviai keliauja po Indiją! Po vieną, po kelis, atostogauja, mokosi ajurvedos, jogos, medituoja, t ūsinasi. Su baltu pavydu žiūriu jų nuotraukas pati ieškodama dingsties vėl ten nuvykti.   Ir aš jau čia ! Vaik štau Bombėjaus gatvėmis, Kolaba rajone. Vietos pažįstamos, tik per google street view viskas atrodo ne taip – negražu, nekvepia nuotykiais nei sandalmedžio smilkalais, nesigirdi automobilių signalų nei batus valančio berniūkščio dainos. Niekas neprašo manęs nieko pirkti. Nematau rudų akių, nei dailių padavėjo rankų įgudusiu judesiu pilančio arbatą, dvelkiančią gvazdikėliais ir cinamonu. Nereikia žiūrėti po kojomis, kad neįlipčiau į karvės šūdą. Nebaisu ir pasiklysti, nesidairau kada sutems, nes nereikia skubėti sugrįžti pas tarakonus „Salvation Army“ hostelyje. Kažkada ten administratorių papirkau šokoladiniais saldainiais, ir sutarėme, kad įleis mane po vidurnakčio... Bet šito nepasakoja jokie 3D vaizdai. ...

Prieš porą metų viena patyrusi leidėja su manimi pasidalino įžvalga apie knygas „Reikia kuo daugiau asmeniškumų, individualių patyrimų, praktiškai – dienoraščio. Žmonėms tai dabar labai patinka“.   Turbūt patiko visada, tik anksčiau nebuvo realybės šou nei komerciniais tikslais pritemptų „išpažinčių“. Paveikiausia reklama yra iš patikimos draugės (ar feisbuke sekamos garsenybės) lūpų, skaitomiausia istorija – kuri nutiko „MAN“, paklausiausia prekė – asmenybė. Tik labai neaiški riba lieka tarp vulgarumo besivaikant asmeninio piaro bei pasiaukojimo atskleidus intymias detales, ir šitaip sužadinus skaitytojų smalsumą, siekiant jiems perduoti svarbią žinią. Su Londone gyvenančia drauge dabar žaidžiame tokį žaidimą: siunčiame viena kitai knygas – siurprizus. Prieš porą savaičių gavau anksčiau mano cituotą „How To Be a Woman“, kurios autorė britė Caitlin Moran jau knygos pradžioje pasakoja, kaip jai paauglystėje nuo masturbacijos tarsi ilgai maudžiusis vonioje išbrinkdavo rankų...

„Visur gaidžiai !” apie Kauai sako žmonės. Ir tikrai gaidžiai čia, gausa prilygstantys Europos miesto aikščių balandžiams, išdidūs vaikšto tarp lauko kavinių kėdžių, pasitinka parkavimo aikštelėse, pešasi pakelėse, tyko prie maisto parduotuvių ir nė kiek nesijaudina būdami tūkstančių turistų prakeikti už ketvirtą ryto traukiamas giesmes. Bet mes jų nefotografuojame, tik gūžčiojame pečiais – pas mus, Hawaii saloje, juk irgi yra gaidžių. Gal ir mažiau, bet... dairomės aplinkui ieškodami esminių salų skirtumų. „Visos jos labai skirtingos“ tvirtina keliautojai. -           Ką manai? -           Ar galėtume čia gyventi? Vienas kito klausinėjame su vyru vienas kitam nieko neatsakydami. Kauai yra viena seniausių Havajų salyno salų – už ją senesnė berods tik Niihau, privati vienai šeimai priklausanti sala, į kurią pašaliniams atvykti tiesiog... draudžiama. Kauai dar vadinama rojaus sodo sala...