„Visur gaidžiai!” apie Kauai sako žmonės. Ir tikrai gaidžiai čia, gausa
prilygstantys Europos miesto aikščių balandžiams, išdidūs vaikšto tarp lauko
kavinių kėdžių, pasitinka parkavimo aikštelėse, pešasi pakelėse, tyko prie
maisto parduotuvių ir nė kiek nesijaudina būdami tūkstančių turistų prakeikti
už ketvirtą ryto traukiamas giesmes. Bet mes jų nefotografuojame, tik
gūžčiojame pečiais – pas mus, Hawaii saloje, juk irgi yra gaidžių. Gal ir
mažiau, bet... dairomės aplinkui ieškodami esminių salų skirtumų. „Visos jos
labai skirtingos“ tvirtina keliautojai.
-
Ką manai?
-
Ar galėtume čia gyventi?
Vienas kito klausinėjame su vyru vienas kitam
nieko neatsakydami.
Kauai yra viena seniausių Havajų salyno salų –
už ją senesnė berods tik Niihau, privati vienai šeimai priklausanti sala, į kurią
pašaliniams atvykti tiesiog... draudžiama. Kauai dar vadinama rojaus sodo sala,
Edenu, smaragdinių upių žeme, žaliuojanti iš visų pusių slėniais ir tirštomis
džiunglėmis, kur saulę užstoja smailiabriauniai žalių kalnų šėšėliai. Dėl
pastarųjų salos neįmanoma apvažiuoti ratu, ir padarius platų lanką tenka
vieninteliu ten esančiu greitkeliu grįžti atgal. Pro automobilio langą Kauai
rodosi kaip milžiniškas žalias kaimas. Anksčiau klestėjusią cukranendrių
plantacijų industriją nurungė pajamos gaunamos iš turizmo, tačiau derlingoje
žemėje čia vis dar gausiai auginami tropiniai vaisiai ir kava, todėl daugybė
darbo vietų yra ne tik aptarnavimo, bet ir agrokultūros srityse.
„Mes kaip tikri suaugę!” juokiamės su vyru pirmą kartą
išsiruošę tikrų atostogų, nakvodami viešbutyje ir per pramogas nepamiršdami
kelis kartus per dieną pamaitinti savo vaiko. Geriausias atradimas kaip
keliaujantiems tėvams čia – vaikiškų vėžimėlių nuoma, kurios dėka išsisprendžia
pietų miego klausimas. Tačiau liūdime sužinoję, kad su mažyliais negalima
plaukti baidarėmis upe – ate ate gražiosios Kauai upės (juk sakiau, suaugę dar
nesijaučiame).
Aš labiausiai veržiuosi apžiūrėti Hanalei
miestelį, sugundyta „Lonely Planet“ rasto aprašymo, kuriame minimas ne tik
vietovės žavesys bet ir ten gyvenantys komiški Piterio Peno sindromo užvaldyti
šešiasdešimtmečiai banglentininkai: „Why grow up at all if you can grow old in
Hanalei?“ Namai čia vienaukščiai, mediniai, nudažyti pastelinėmis spalvomis su
baltai apvedžiotomis langinėmis, ir kiekviename jų įsikūręs restoranas,
vasarinių plėvesuojančių drabužėlių butikas, sulčių baras ar meno galerija. Už
pagrindinės gatvės driekiasi geltono rupaus smėlio paplūdimys Hanalei įlankoje,
kuris ne kartą buvo išrinktas gražiausiu visose JAV. Karšta, bet į vandenį
nelendame, nes mano kelionių biblija teigia, kad Kauai pakrantėse siaučia
pavojingiausios ir stipriausios povandeninės srovės visame pasaulyje, kurios
gali „akimirksniu į jūrą nunešti tik kojos pirštus vandenin įmerkusį stiprų
vyrą“. Knygai pritaria smėlyje įsmeigtos apie pavojų įspėjančios vėliavos ir
per megafoną įsakmiai nuskambantis gelbėtojo balsas:
-
Vaikinui su raudonais šortais. Tučtuojau lipkite į krantą! Kartoju. Vaikinui su
raudonais šortais...
Eidami namo matėme vieną žiląplaukį banglentę
vaškuojantį vyriškį. Tačiau akimis tada ieškojome jau ne senstelėjusių Piterių
Penu, bet dairėmės į palmių pavėsyje išsirikiavusias vilas. Šiaip žodis „vila“
man asocijavosi su Kauno banditų beskonybėmis ar Trump‘o oranžiniu veidu,
tačiau Kauai dėka šis terminas pagaliau buvo visiškai reabilituotas – nemačiau
nė vieno ekstravagantiškai prabangaus ar vulgarumu akį rėžiančio pastato. Nors
žemė Hanalei pakrantėje kainuoja milijonus dolerių, visi pastatai čia lyg
sutartinai kuklūs, skoningi, minimalistiniai ar pagražinti Balio architektūros
motyvais, apsupti preciziškai nupjautų žalių vejų ir žydinčių krūmų, kurių
žiedus uostydama atsakiau:
-
Taip, aš galėčiau čia gyventi. Bet kaip dėl cunamių?
Čia, kaip ir kitose Havajų salose visur yra
kelio ženklai žymintys cunamio evakuacijos taką.
Pavažiavus atokiau nuo paplūdimio gilyn į salos
vidurį aptinkame dar paprastesnių gyvenamųjų namų, viename kurių gyvena mano
vyro vaikystės draugas iš Portlando, netikėtai tapęs dažytoju. „Mano žmona kilusi
iš Argentinos, tad nusprendėme apsigyventi neutralioje žemėje. Į Kauai atvykome
nieko čia nepažinodami, išsinuomavome viešbučio kambarį trims dienoms ir pradėjome
siuntinėti CV. Gavau dažytojo darbą – čia už jį moka daugiau nei bet kur kitur
pasaulyje.“ Dažydamas prabangias Kauai vilas jis nusipirko namą, kuriame jiedu
su žmona augina du vaikus.
Netoli išpuoselėtų viduriniosios klasės gyvenamųjų
namų su banglentėmis apkaltomis tvoromis stūkso ir lūšnos prakiurusiais
stogais, apsuptos surūdijusių katerių, su kieme ant žemės išmėtytais vaikų
žaislais. Pakelėse apsiperkame vaisių savitarnos kioskeliuose, kur mokestį už
derlių metame į aliuminę dėžutę. Geriu tiek daug Soy Chai latte, kad juokauju –
galėčiau tapti profesionalia šio gėrimo kritike. Gal dėl to, kad pati to
ieškau, o gal tikrai visi Kauai miesteliai atrodo orientuoti į sveikuolius –
jogos studijos, šalto spaudimo sultys stikliniuose buteliuose ($11 už vieną!), eteriniai aliejai,
rankų darbo muilai, kristalai ir pusbrangiai akmenys, neva gerinantys
energetinius laukus, turkiški rankšluosčiai, vintažo ir dėvėtų drabužių
parduotuvės, ekologiškos kepyklėlės ir banglenčių tema dekoruotos kavinės.
Rankų darbo granola, prieskonių butikas (skaniausias man ten buvo riešutų sviestas
su kokosais ir medumi) ir meno galerija kur per stiklą gali pažiūrėti į gretimame
kambaryje dirbančias menininkes – lipdo keramikinius puodelius, veria
kriauklyčių karolius, tapo orchidėjas ant šilko skarų ir medvilnių patalų (toks
patalynės komplektas - nuo $750).
Labai šalta užkilus į Waimea kanjono apžvalgos
aikštelę. Labiau nei kalnai ir kriokliai man ten įsiminė gaidžiai, kurių uodegas
ne mažiau nei mano palaidus plaukus taršė siautulingas vėjas. Pravažiavome
džiunglių augalais apaugusius paslaptingai atrodančius NASA būstinės vartus.
Smėlis ant automobilio sėdynės, bulvių traškučių trupiniai po kojomis. Nežinau,
kaip vyrui paaiškinti, kodėl vaikystėje man neleisdavo lukštenti saulėgražų
sėklų? Sustojame pažiūrėti saulėlydžio, bet stebime kitoje greitkelio pusėje
hula šokančias moteris. Prieinu artyn nutaisiusi žioplės šypsnį. Havajietišku
būgnu mušanti ir dainuojanti hula mokytoja dėbteli į mane egzotifikavimą
smerkiančiu žvilgsniu. Stengiuosi fotografuoti jas paslapčiomis. Saulė
nusileidžia į debesį, kybantį virš pailgo kaimyninės Niihau salos silueto.
Svarstome, ar buvo verta keltis septintą ryto,
kad sudalyvautume ekskursijoje po vienintelę Havajų induistų šventyklą? Daug
kas čia, aišku, primena Indiją. Gėlių girliandomis apkarstyta Ganešos statula,
ir šokantis Šiva, sandalmedžio smilkalų kvapas, ir oranžinio lino audeklais
apsisiautę svamiai, kurių mylimas, jau miręs guru buvo kilęs iš Kalifornijos. Iš
žmonių suneštų aukų aštuntajame dešimtmetyje guru už $325 000 nupirko dabar
milijonų vertės žemės sklypą šventosios Wailua upės pakrantėje, kur stovi jo
įkurta šventykla ir vienuolynas. Vienuoliai rytais maudosi rojaus sodo augalijos
apsuptame krioklyje, didžiuojasi iš saulės baterijų gaunama elektra,
pardavinėja guru biografijos ir vienuolyne gaminamo maisto receptų knygas,
nevengia fotografuotis su turistais.
Kiekvieną rytą apsisiautusi
dryžuotu rankšluosčiu sustirusi pėdinu į baseiną ir burbulinę vonią. „Kodėl
niekas nesimaudo?“ svarstau, jausdamasi pakankamai Baltijos jūros užgrūdinta. „Vargšė
East European“ turbūt mąsto pro langus į mane žvelgiantys kaimynai. “Šalčiausia metų
savaitė” sako Kauai vietiniai, džiaugiamės į lagaminą įsimetę megztinius. Neprireikia tik žygio
batų – kalnų takai uždaryti dėl nepalankių oro sąlygų. Tačiau kasdienis lietus
nestebina, nes kelionių gidas įspėjo, kad pagal kritulių kiekį Kauai yra
drėgniausia vieta Žemėje. “Falling rocks” įspėja kelio ženklai, šalia kurių
fotografuojasi išsišiepę turistai. Krentančių akmenų nebijo ir aplink spyruokliuodami
šmirinėjantys gaidžiai.
Vienintelė nuotrauka, kuri, manau, prašosi komentaro. Tai ne išpaišytas medis, bet natūralus jo kamienas. Rainbow eukaliptus, nežinau kaip lietuviškai - vaivorykštinis eukaliptas?
P.S. Kadaise mano
draugė Laura davė man maždaug tokį patarimą: “Kai pasakoji apie keliones, tai būtinai įdėk
ir blogų žinių, nesėkmių, ir pan. Tada žmonės mažiau pavydės. Kitų pavydas nėra
gerai”. Taigi, baseine vaidindama šiaurės jūrų vikingę baisiai peršalau, ir
paskutinę dieną Kauai gulinėjau automobilyje, o šitą tekstą rašau gulėdama lovoje
ir nuolat pūsdama jau skaudančią nosį. Ramiau?
Komentarai
Rašyti komentarą