Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jei keliaučiau užsimerkusi


 

Mano feisbuko sienos plakatai man skelbia: lietuviai keliauja po Indiją! Po vieną, po kelis, atostogauja, mokosi ajurvedos, jogos, medituoja, tūsinasi. Su baltu pavydu žiūriu jų nuotraukas pati ieškodama dingsties vėl ten nuvykti.

 

Ir aš jau čia! Vaikštau Bombėjaus gatvėmis, Kolaba rajone. Vietos pažįstamos, tik per google street view viskas atrodo ne taip – negražu, nekvepia nuotykiais nei sandalmedžio smilkalais, nesigirdi automobilių signalų nei batus valančio berniūkščio dainos. Niekas neprašo manęs nieko pirkti. Nematau rudų akių, nei dailių padavėjo rankų įgudusiu judesiu pilančio arbatą, dvelkiančią gvazdikėliais ir cinamonu. Nereikia žiūrėti po kojomis, kad neįlipčiau į karvės šūdą. Nebaisu ir pasiklysti, nesidairau kada sutems, nes nereikia skubėti sugrįžti pas tarakonus „Salvation Army“ hostelyje. Kažkada ten administratorių papirkau šokoladiniais saldainiais, ir sutarėme, kad įleis mane po vidurnakčio... Bet šito nepasakoja jokie 3D vaizdai.

 

Gerai, tada varom į Londona! Sakau sau. Tiesiai į Notting Hilą, netoli Portobelo roud‘o, pasivaikščioti tarp baltų namų dideliais langais, pro kuriuos matyti svajonių gyvenimų svetainės. Google street view žino visus kelius ir skerstgatvius, bet net nenutuokia kaip ten kvepėjo parduodamos kalėdinės eglutės. Koks gražus garas rūko iš burnos siurbtelėjus karštos Chai Latte iš „Starbucks“, kaip kartoninis puodelis šildė pirštus šaltame gruodžio ore. Ir kaip man tiko visos blusų turguje pardavinėjamos skrybėlės! O ekrane - tik apytuštės gatvės su papilkėjusiais namais. Ne, čia ne mano Notting Hilas.

 

Tada, galvoju, pamojuosiu sau, kaip herojė iš Murakamio „Mylimoji Sputnik“, per žiūronus pamačiusi pačią save lange. Į google įvedu savo dabartinį adresą ir matau tą patį mėlyną namą, tik, kažkodėl neapšviestą nei saulės nei meilės.

 

Anksčiau baisiausia man atrodė apakti. Nes kaip gi tada keliauti? Apakčiau, atrodė, tai sėdėčiau tame pačiame kambaryje visą likusį gyvenimą. Kam kur nors eiti, jei nieko nesimato?

 

Vis dar nenoriu apakti, nesiruošiu. Bet šiandien man google street view parodė, kad keliaujama ne akimis.



 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau