sofija ant sofos

Interaktyvi paroda #nativeAmericanportraits Portlando meno muziejuje. Šalia ant sienų iškabintų nuotraukų pastatyti stalai su popieriaus lapais ir pieštukais, kur lankytojai kviečiami įsitraukti į anonimišką dialogą. Rašau atsakymą kažkam rašiusiam apie egzotifikavimo žalą, ir pritrūkstu žodžių, - atrodo, jie užrakinti keistoje mano spemegenų spintoje, po tvirtom gugavimo ir teletabių spynom. Tolumoje girdisi filosofijos studijų atgarsiai, bet iš jų beliko tik studentiško dūmo kvapo ilgesys, žingsniai koridoriuje; nebemoku akademinio žargono su visais „thus“ „though“ ir kokie ten dar žodeliai?   Gūglinu fotografą Will Willson, kuris dažnai pats pozuoja savo nuotraukoms. Noriu pamatyti jį be dažų ant veido. Man patinka gūglinti gražius vyrus. Indėnas su džinsais, indėnas su plunksnų karūna važiuojantis autobuse. „Iššūkis visuomenėje nusistovėjusiam identitetui“. Bet svarbiausias iš visų čia yra jau miręs Edward S. Kurtis, savamokslis etnologas ir fotografas, kurio dėka vak...

Skambutis į duris. Pasižiūriu pro akutę – mano vaikystės namų laiptinėje stovi rūsti vienuolė su rūkstančia cigarete dantyse. Neįleidžiu. Vėl skambutis į duris. Pasižiūriu pro akutę – šalia vienuolės stovi mano mama. Atidarau duris, mamą įsileidžiu, vienuolę palieku stypsoti laiptinėje. Atsibudusi niekaip negalėjau suprasti, apie ką čia? Bet užtenka pasikalbėti su artimu, ar tiesiog mano dabartinę situaciją žinančiu žmogumi, ir sapnai dažniausiai įgauna nuostabias, dažnai labai tiesmukas simbolines formas. -           Šitas sapnas apie tavo vidinius pokyčius. Rūkančią vienišę palikai nuošalį, ir įsileidai vidinę motiną. Juk akivaizdu ! Ir tikrai tada pati išsižiojau iš nuostabos – sapnavau kai buvau kokius penkis mėnesius nėščia. Be jokios mistikos. Nė nesikapstant po kolektyvinės sąmonės gelmes – sapnai, tai žinutės, kurias rašau pati sau, miegodama. Neseniai sapnavau didžiulį raudoną dramblį, kuris vaikėsi mane iš pradžių...

-           Pastok. – sakydavo mano draugės, pačios jau mamos, atrodo, šventai tikėdamos, kad drauge su vaiku moteris išgimdo lauk ir bet kokį egzistencinį nerimą. -           Vienišo vilko šauksmą pakeisti kūdikio bliovimu? – negalėdavau patikėti. Skubėjau, lėkiau, pirkau bilietus, skrydžius, dirbau, rašiau, studijavau, nuolat ką nors įsimylėdavau, po to nebemylėdavau, pirkau naujus batus ir dėvėtas sukneles, raudonus lūpų dažus ir keistas knygas. Pastoti?   Tada, maniau, šitaip linki iš pavydo. Dabar suprantu, kad – iš gryno smalsumo. Nes niekas nežino, kuo pavirs moteris pagimdžiusi pirmą vaiką. Vienos bando kažkam įrodyti, kad visur spėja ir vaikas - ne kliūtis (kam?), kitos įtikinėja pasaulį, kad iš tiesų visada svajojo sėdėti namie, vienos smunka į depresiją, kitos supranta, kad turi blogą vyrą, kad turi gerą vyrą, kad turint vaiką vyro jau ir nebereikia, kad vyras ir yra ta...