Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

O tu pastok!


-          Pastok. – sakydavo mano draugės, pačios jau mamos, atrodo, šventai tikėdamos, kad drauge su vaiku moteris išgimdo lauk ir bet kokį egzistencinį nerimą.

-          Vienišo vilko šauksmą pakeisti kūdikio bliovimu? – negalėdavau patikėti. Skubėjau, lėkiau, pirkau bilietus, skrydžius, dirbau, rašiau, studijavau, nuolat ką nors įsimylėdavau, po to nebemylėdavau, pirkau naujus batus ir dėvėtas sukneles, raudonus lūpų dažus ir keistas knygas. Pastoti?

 

Tada, maniau, šitaip linki iš pavydo. Dabar suprantu, kad – iš gryno smalsumo. Nes niekas nežino, kuo pavirs moteris pagimdžiusi pirmą vaiką. Vienos bando kažkam įrodyti, kad visur spėja ir vaikas - ne kliūtis (kam?), kitos įtikinėja pasaulį, kad iš tiesų visada svajojo sėdėti namie, vienos smunka į depresiją, kitos supranta, kad turi blogą vyrą, kad turi gerą vyrą, kad turint vaiką vyro jau ir nebereikia, kad vyras ir yra tas pirmasis vaikas. Vienos darosi tatuiruotes, kitos savo vaikų nuotraukomis užknisa fb draugus. Staiga ima protestuoti prieš skiepus ir visur įtaiso vandens filtrus. Duoda vaikams saldainių. Griežtai neduoda vaikams saldainių. Išgražėja. Subobėja. Lyg su keptuve per galvą trenktos kas dieną salsta nuo tos besąlygiškos meilės, kurios vardan aš, pavyzdžiui, net tik išduočiau tėvynę – vien dėl dukters blakstienos virptelėjimo, jei reikėtų rinktis, galėčiau sunaikinti šimtus ištisų planetų. Kad tik tos gražios akys žvalgytųsi aplink laimingos.

 

-          Linkiu Tau susilaukti vaiko. – gimtadienio proga palinkiu draugei, frylancerei, kuri jau treji metai keliauja po Aziją ir neturi pastovių namų. Draugė linkėjimu kažkodėl nesidžiaugia. O aš gi nepiktybiškai, tiesiog išsprūdo... ne iš piktos valios, bet iš smalsumo – labai knieti pažiūrėti, kas jai tada bus.

 

 
"Mano šventė" nuotrauka
 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas. Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.                              
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau