Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nuotraukose indėnai


Interaktyvi paroda #nativeAmericanportraits Portlando meno muziejuje. Šalia ant sienų iškabintų nuotraukų pastatyti stalai su popieriaus lapais ir pieštukais, kur lankytojai kviečiami įsitraukti į anonimišką dialogą. Rašau atsakymą kažkam rašiusiam apie egzotifikavimo žalą, ir pritrūkstu žodžių, - atrodo, jie užrakinti keistoje mano spemegenų spintoje, po tvirtom gugavimo ir teletabių spynom. Tolumoje girdisi filosofijos studijų atgarsiai, bet iš jų beliko tik studentiško dūmo kvapo ilgesys, žingsniai koridoriuje; nebemoku akademinio žargono su visais „thus“ „though“ ir kokie ten dar žodeliai?

 

Gūglinu fotografą Will Willson, kuris dažnai pats pozuoja savo nuotraukoms. Noriu pamatyti jį be dažų ant veido. Man patinka gūglinti gražius vyrus. Indėnas su džinsais, indėnas su plunksnų karūna važiuojantis autobuse. „Iššūkis visuomenėje nusistovėjusiam identitetui“. Bet svarbiausias iš visų čia yra jau miręs Edward S. Kurtis, savamokslis etnologas ir fotografas, kurio dėka vakarų visuomenėje įsitvirtino ribotas ir jų tautų įvairovės neatitinkantis ilgaplaukio indėno su plunksnomis įvaizdis.

 

Ir aš taip darydavau. Fotografuojant Indijoje man labai norėdavosi iš kadro patraukti tą plastikinį butelį, stengdavausi, kad horizonte nesimatytų elektros stulpų. E.S. Kurtis dažnai kritikuojamas už indėnų realybės iškreipimą ir idealizavimą. XX a. pradžioje fotografuodamas indėnus pastebėjo šalia jų padėtą žadintuvą, ir paprašė jį paslėpti, taip kitoje nuotraukoje sukurdamas daug senesnių laikų įspūdį. Parodoje eksponuojamos abi nuotraukos – su žadintuvu ir be jo.

 

Bet gi ir man dabar norisi idealizuoti praeitį, klausiant močiutės „o kaip tu gyvenai TADA?“ užuot klausus, kaip tu jautiesi, kaip tu matai, ką tu manai apie DABAR, atėjusi iš nepasiekiamo „TADA“?

Visa paroda iš esmės yra apie Amerikos indėnų egzotifikavimą ir ribotą jų matymą staiga ima atrodyti tarsi reklaminė parodija, kai vos išėjusi pro duris muziejaus parduotuvėje pamatau kalną suvenyrų su Amerikos indėnų atributika. Lėlės ir lėkštės, rankinės ir knygų žymekliai. Nupirkau atvirutę su menininkės Wendy Red Star darbu – ji irgi savo nuotraukoms pozuoja pati. Nusiųsiu savo draugei fotografei, kuri kadaise pirma man paaiškino, kad pačiai būti savo nuotraukų objektu kartais yra geriau nei versti pozuoti kitus.

 

Tikiuosi, jai patiks.
 
 


 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...