Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kalbėkimės apie sapnus...


Skambutis į duris. Pasižiūriu pro akutę – mano vaikystės namų laiptinėje stovi rūsti vienuolė su rūkstančia cigarete dantyse. Neįleidžiu. Vėl skambutis į duris. Pasižiūriu pro akutę – šalia vienuolės stovi mano mama. Atidarau duris, mamą įsileidžiu, vienuolę palieku stypsoti laiptinėje.

Atsibudusi niekaip negalėjau suprasti, apie ką čia? Bet užtenka pasikalbėti su artimu, ar tiesiog mano dabartinę situaciją žinančiu žmogumi, ir sapnai dažniausiai įgauna nuostabias, dažnai labai tiesmukas simbolines formas.

-          Šitas sapnas apie tavo vidinius pokyčius. Rūkančią vienišę palikai nuošalį, ir įsileidai vidinę motiną. Juk akivaizdu!

Ir tikrai tada pati išsižiojau iš nuostabos – sapnavau kai buvau kokius penkis mėnesius nėščia.

Be jokios mistikos. Nė nesikapstant po kolektyvinės sąmonės gelmes – sapnai, tai žinutės, kurias rašau pati sau, miegodama.

Neseniai sapnavau didžiulį raudoną dramblį, kuris vaikėsi mane iš pradžių prie prekybos centro Havajuose, bandė atskirti nuo vyro šeimos, norėjo mane išprievartauti, kol aš galiausiai slapsčiausi savo vaikystės namuose (ten dažniausiai persikelia mano sapnų veiksmas). Nubėgu į vieną kambarį, žiū, dramblys jau spraudžiasi pro duris. Iššoku per langą laukan, dramblys, lyg guminis, pamažu išsirango laukan. Ir taip baisu, taip baisu...!

-          Kažkokia nesąmonė, - ryte pasakoju mamai. Mudvi labai dažnai pasakojamės viena kitai sapnus.

-          Bet gi tu man dar vakar sakei, kaip tu bijai, kad Rusija nepultų Lietuvos!
 

Smegenų talentas kalbėti metaforomis! Be jokių prietarų, be burtų... Psichoanalitikai dažnai teigia, kad sapnuose išreiškiami mūsų troškimai arba baimės.
 

Kartais ne mažiau nei pačių sapnų įdomu klausytis sapnų aiškintojų interpretacijų. Čia, kaip ir teksto suvokimo užduotys – interpretuodami kitus žmonės pasakoja save.
 

Paskutinio savo sapno dar neišsiaiškinau, bet jis iki šiol man kelia šypseną. Kažkas įtikino mane apsirengti kaip striptizo šokėja, sakė „nebijok, niekas tavęs nepažins!”. Apsirengiau. Šeima nepastebėjo naujų drabužių (veikiau, jų trūkumo). O sukantis scenoje ant stulpo, niekas manęs nepažino.

 

Dažnai tik papasakojusi arba užrašiusi sapną, lyg veidrodžio atspindyje kreivai uždėtą karūną ar už nugaros tykantį juodą šėšėlį, pamatau to sapno reikšmę.

 

Kalbėkimės apie sapnus.




 

Etiketės

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau