Jogos smegenys

Keliaudama visada stengiuosi užsukti į jogos studijas. Kadaise šešias savaites praleidau Rišikeše, pasaulinėje jogos sostinėje, ten beveik kas dieną eidama vis į kitą jogos studiją. Keletą mėnesių praktikavau Goa, keletą mėnesių – Himalajuose. Indijoje jogos ieškodavau kiekviename miestelyje, ir ko tik ten nerasdavau... Nuo prabangios Bolivudo žvaigždėms skirtos studijos Bombėjuje, iki kažkokio bepročio guru vadovaujamos skylės viename kaime netoli Manali miesto, kur „didysis jogas“ savo pasekėjoms nukvakusioms rusėms liepė praktikuoti ant sulūžusių ir klibančių kėdžių. Vienoje jogos studijoje Bankoke instruktorius rėkė ant mūsų lyg tai būtų pratybos armijoje... Bet jo joga man patiko.

Londone dirbau savanore Bikram studijoje, eidavau į jogą ir prabangiai – Noting Hile, ir prakaitu trenkiančiame sporto klube miesto rytuose. Neseniai Portlande pirmą kartą išbandžiau tailandietišką jogos masažą. Masažistė lankstė mane į visokias jogos pozas, suko mano rankas ir kojas į keistus mazgus, ir tuo pačiu masažavo. Jausmas nuostabus, bet... joga?

 

Dabar vedu jogos užsiėmimus mamoms su vaikais Havajuose. Moterims leidžiu į studiją atsivesti bet kokio amžiaus atžalas. Vienos atsineša automobilių kėdutėse miegančius vos kelių mėnesių lėliukus, kitos - straksinčius darželinukus. Turiu pagalbininkę auklytę, kuri sprendžia tarp mažylių kilusius konfliktus dėl žaislų. Ir šitaip mes, motinos, vaikams krykštaujant ir kūdikiams guguojant, stovime ant vienos kojos ir bandome atrasti kūno ir proto pusiausvyrą jogoje. Vesti jogos užsiėmimus triukšme – pati geriausia praktika. Po to jau niekas nebaisu, ir, atrodo, lengviau būtų suvaldyti tūkstantinę jogų minią festivalyje nei ramiu balsu perrėkti keturis alkanus kūdikius. Aha, būtent: perrėkti ramiu balsu. Nes tikra jogė juk visada išlieka rami.

 

Mudvi su Ž :)

Bet iki šiol kažko lyg išsigąstu ir sutrinku išgirdusi klausimą: „Kokios jogos tu mokai?“ . Karšta joga, veido joga, joga infraraudonuose spinduliuose, vinijasa, hatha, aštanga, klasikinė joga... Apie ką čia? Dar neseniai pasaulyje buvo tik viena vienintelė JOGA. Fiziniai pratimai tėra viena iš aštuonių pakopų pakeliui į nušvitimą. „Joga yra religija“ - mus mokė seniausioje jogos mokykloje Mumbajuje, Jogos Institute. Joga yra pasiruošimas meditacijai. Jogos asanos (fiziniai pratimai, pozos) beveik visuose šiuolaikiniuose stiliuose yra TIE PATYS tik vienur atliekami greičiau, kitur lėčiau. O tie visi įmantrūs pavadinimai ir stiliai... tai jau šių dienų produktas, labiausiai įtakotas JAV jogos subkultūrų.

 

Joga yra sparčiausiai besivystanti verslo sritis JAV. Jei atvirai, tai man labai prie širdies amerikietiškas požiūris į jogą. Jie, priešingai nei indai, nepilsto iš tuščio į kiaurą, ir jogos studijoje nuoširdžiai dirba iki devinto prakaito. Tačiau čia, svarbiausia, atrodo fizinis jogos aspektas, o ne vidinė ramybė. Indijoje savasanoje visada gulėdavome bent dešimt minučių, Londone mano pastebėjimais vidutiniškai penkias. Havajuose kartais žmonės paguli porą minučių, tačiau buvau šokiruota pamačiusi iš karto po karštos jogos iš savasanos staigiai pakylančius Oregono valstijos gyventojus.

 

Jogos Institutas Santa Cruz

Bet gi aiškinti apie jogą jos nepraktikuojančiajam tai tas pats lyg man kas kalbėtų apie baletą. Mane mokyti „baleto“ galėtų apsiimti ir niekada gyvenime baleto nemačiusi buhalterė, ir pradinių klasių mokytoja ar tikra balerina. Nes man, nieko apie baletą nežinančiai, pasakyti galima būtų bet ką, ir aš lakstyčiau po salę kudakuodama kaip višta, tikėdama, kad tai yra rimtas pasiruošimas „Gulbių ežerui“– svarbu sakyti tai rimtu veidu, gal šiek tiek iškilmingai... Taip ir su jogos studijomis. Būna, ateinu ir matau, kad mokytojas pats nežino ką daro, ir peza nesąmones, kaip antai viena naujai iškepta „joginė“ Havajuose „aš, kaip patelė jaučiu, kad mano klubai surakinti“... Kodėl patelių klubai surakinti, kokios spynos čia naudojamos ir prie ko čia joga, žino, matyt, tik ji viena pati. Bet tuo pačiu labai sunku paaiškinti, kodėl ir kuo jos „joga“ netinkama anksčiau niekada jogos rimčiau nestudijavusiam žmogui.

 

„Bėkite iš šitos studijos! Jūsų jogos mokytoja nežino ką daro!“ kartais norėjau šaukti, bet kas aš tokia, kad juos viešai pasmerkčiau? Kita vertus, anuomet net tos ant klibančių aprūdijusių kėdžių prasmirdusioje studijoje besimankštinusios rusės atrodė labai laimingos, su avinėlio pasitikėjimu akyse žvelgdamos į savo jogos guru.

 

 

Tad iš esmės nesvarbu nei kas jus moko jogos, nei kokio stiliaus ar kokioje temperatūroje – jei tik jūs po to gerai jaučiatės, vadinasi joga veikia. „O tai ką aš turėčiau jausti po jogos?“ dažnai klausia žmonės. Jogų žargone yra toks priežodis „yoga brain“ (jogos smegenys angl.k.), kuomet iš karto po jogos užsiėmimo atsitrenki į praeivius, pamiršti apsiauti batus ar paskambinti kam žadėjai, nes jautiesi taip... maloniai apspangusi. „Oi, nepyk, visai pamiršau, man - yoga brain!” sakoma po geros jogos praktikos, nes smegenys tuo metu atrodo lyg debesis pakibęs tylioje nesvarumo būsenoje. Jokių minčių… Ir tam tikrai nebūtina stovėti ant galvos.

 

Aš ir pati niekada nestoviu ant galvos – nemoku! Ir truputį bijau... Tikras jogas neprivalo būti nei drąsus, nei lankstus. Bet ką aš čia norėjau pasakyti? Et, tos mano jogos smegenys...

 

 Ant namo stogo saulei leidžiantis. Mumbajus. Su jogos mokytoju - alkoholiku ("Viena Indijoje")

Su mūsų garsiuoju guru-dži Dypaku. Goa. ("Viena Indijoje")

 Baby and Me, Hawaii. Yoga Hale studija

 

P.S. Tekstas yra žurnalo "Happy365" nuosavybė. Ką tai reiškia? Kad galime ir reikia dalintis, savintis - ne. Kitas man tekstas jau pasirodė rudeniniame "Happy365" numeryje!