"Mano prosenelė, motė, čia nuliūsdavo, ir imdavo kalbėti lėčiau, su ilgomis
pauzėmis, žvelgdama į man nematomus tolius, kartais tikrai atrodė reginti
praeities vaiduoklius, čia vėl prisiminusi ką nors linksmesnio pratrūkdavo
kikenti taip, kad artrito susustais pirštais nespėdavo braukti trykštančių
linksmybės ašarų. Tada giliai atsidusdavo ir pagaliau pažvelgusi man į akis,
tarsi pasitikrinusi, ar man vis dar įdomu, pradėdavo naują, jau ne kartą
girdėtą, gyvenimo tarpukario Kaune istoriją.
„Būdavo, Staselis kartais negrįždavo per visą naktį. Bet
jis man iš anksto pasakydavo:
- - Silvyte,
tu nepergyvenk, miegok rami – aš Karininkų Ramovėje iki ryto lošiu kortomis. - Taigi, pasako kur bus, ir aš rami. Svarbu žinau, ką
veikia, su kuo, kad ne bledavoja. Tik durnos bobos visko prisigalvoja. Arba...
- - O
mano tėtis irgi naktimis kortomis lošia? – klausdavau kas kartą, bet motė visada
tik giliai atsidusdavo ir pažiūrėdavo į mane taip aiškiai leisdama suprasti,
kad nesu ta durna boba. Ir aš supratingai linksėdavau galva, ir apkabindavau
motę, ir prašydavau kitos istorijos. Man buvo penkeri.
Kartą per savaitę mudvi ruošdavomės pas ponią Marytę į
svečius. Visada pas ją, nes pas mus tada dar buvo per mažai vietos. Motė
aprengdavo mane gražiausiu sijonuku ir bliuzele,
į plaukus įrišdavo didelį baltą kaspiną, patikrindavo, ar švarios panagės ir
paausiai, ir mudvi eidavome susikibusios už rankų ramiomis Vilijampolės
gatvėmis, išdidžios, apsiavusios savo geriausiais batais, motė pasidažiusi
lūpas bantuku, besišypsanti kaimynams savo baltais perliniais protezais,
kuriuos vakare užmerkdavo stambiabriaunėje stiklinėje – bet tai buvo mūsų paslaptis,
kurios nežinojo, maniau, net pati ponia Marytė, pasitikdavusi mus kartais net
lauke, ant laiptinės slenksčio, ir drąsindavusi užeiti vidun.
- - Ponia
Silvija, jau tik nesiaukit!
Bet mes visada
nusiaudavome.
-
Panele Jurgita,
kaip gyveni?
-
Ačiū, gerai. O
kaip jūs, ponia Maryte? – pasiteiraudavau jusdama drąsinantį motės žvilgsnį.
-
Zlodka moja...
– būdavo, jai išsprūsdavo jau po visų formalumų.
Mes sėdime ant sofos, šiurkštus katės šlapimu trenkiantis
kilimas bado mano nailoninėmis kojinėmis apmautas pėdas, bet aš nesimuistau,
laukiu, kol pani Marytė nuolat kretančiomis rankomis išlaupys iš bufetuko su stiklinėmis durelėmis
ištrauktą šokoladinių saldainių dėžutę ir pasiūlys man, panelei Jurgitai,
pasivaišinti. O netrukus, jau prakandusi saldainį, randu jame gelsvą
besirangančią kirmėlaitę ir jaučiu, kaip nugarytė drėksta nuo šalto prakaito,
nes dabar tai tikrai nebežinau, ar padėti prakąstą saldainį atgal, ar
suvalgyti, ar pasakyti tiesą poniai Marytei, ką tik įsidėjusiai visą saldainį į
burną į kurios raukšlėmis išvagotus kontūrus išsilieję vyšninės spalvos lūpų
dažai, o ji pati tik supratingai linkčioja, klausydamasi, matyt, įstabaus
buvusio motės pasakojimo. Dabar daug ką atiduočiau, kad sužinočiau apie ką
anuomet kalbėdavosi jaunystės laikų draugės, išgyvenusios du pasaulinius karus.
Turbūt motės turėta ir didesnių paslapčių, ir man nepasakotų istorijų, nes
dažnai ji mano akivaizdoje prabildavo lenkiškai, kartkartėmis Marytei į
lietuvių kalbą išversdama jai nesuprantamus žodžius, iš kurių man niekaip nepavykdavo
sudėlioti jokios prasmingos pasakos, todėl grįžusi namo kartą paklausiau:
-
Teta Rože, o ką
reiškia kurva?
-
Iš kur tokie
žodžiai pas tave?
Aš nieko jai daugiau nesakiau, bet jau tą patį vakarą
pasodinta prie lango laukan spjaudyti vyšnių kauliukų, girdėjau kaip Rožė
telefonu guodėsi draugei. „Įsivaizduoji? Aš jai kurva... Nors kiekvieną
savaitgalį pasiimu Jurgytę ir ariu kaip arklys, kol jos mylimas anūkas
„tarnauja“ ir rusų boboms šiknas graibo... “ Kodėl Rožė pagalvojo, kad motė šitaip kalbėjo apie ją
pačią, nesumojau. „Kurva“ tada man rodėsi labai gražus, uždraustas žodis,
kuriuo motė kartais atsiliepdavo apie mano mamą. Tai moteris, pati daranti
kažką uždrausta. Vėliau, įsidrąsinusi, net motės paprašiau:
-
Apsirenkime
šiandien kaip kurvos! – iš tiesų juk aš minty turėjau džinsinį švarkelį su
dideliais pečiais ir perlamutrinį lūpdažį, kaip mamos nuotraukoje. Bet motė
tada baisiai supyko, pagrasino tvoti atbula ranka. Grasindavo ji dažnokai, bet
taip niekada ir netvojo.
Gal pyko, kad
norėjau būti panaši į mamą?
-
Kai užaugsiu aš
irgi rūkysiu ir raudonai lakuosiuosi nagus, – pareiškiau.
Bet užaugau panaši į motę, nors tai supratau neiškart,
jau daug vėliau, apsigyvenusi Londone, kai užėjusi į vintažo parduotuvę
pasijutau kaip namuose. Tačiau vakarais, nusivaliusi visus dažus, apsukusi kūną
baltu rankšluosčiu, žiūriu į save veidrodyje ir nepažįstu, sau nepatinku, noriu
būti kažkuo kita, ta moterimi, kuria atrodau esanti virtualiuose pasauliuose –
besišypsanti, retušuota, be veido porų, vėjo taršomais plaukais ir pilnomis
kišenėmis angliškų frazių apie gyvenimo prasmę, pasisukusi liekniausiu kampu ir
vis tiek ne tokia laiminga, kaip kitos. Man kažko trūksta."
Penktoji mano knyga, leidyklos Tyto Alba šiuo metu myluojamas romanas "Trisdešimt" knygynuose pasirodys 2017 m. sausio mėnesį.
- Vaiva Rykštaitė. Nuotrauka: Eva Grin, Londonas
Komentarai
Rašyti komentarą