Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kodėl nuo šiol aš valgau tik sidabriniais šaukštais: apie daiktiškumą ir paleidimą

Kraustydamasi iš namų du kartus skyriausi su vyru. Mintyse. Tiek daug ginčų kilo dėl to, ką palikti,o ką išmesti, kad dabar net nebenorime pirkti savo būsto, atrodo geriau amžinau gyventi šitame, nuomojamame, nei vėl patirti tą kartoninių dėžių pragarą.

Galiausiai supratau esminius mudviejų skirtumus: Maiklas jaučiasi saugus kaupdamas, apsistatęs daiktais, kurių kada nors gali prireikti. O mano komfortas priklauso nuo laisvės ir lengvumo – kai visa manta telpa į vieną lagaminą ir bet kada galiu pakelti sparnus. Ilgą laiką taip ir gyvenau – su vienu lagaminu, griežtai paisydama taisyklės, kad įsigijus naują daiktą būtinai reikia vieno seno... Bet dabar prisidėjo dukrelės daiktai, ir, aišku, knygos, kurias, kaip kvaiša atsiskraidinau iš Havajus net iš Lietuvos.


Mano kaimynė pataria neklausti vyro ką mesti, ką palikti ir šitą reikalą sutvarkyti gudriai, tyliai. Moteriškai. „Aš kas keletą mėnesių išmetu vyro drabužius ir nuperku jam naujų, jis net nepastebi.“ – sako ji. Bet aš už lygybę ir nuoširdumą, todėl be užuolankų kovoju su vyru dėl visokių atliekamų sulčiaspaudžių detalių, išklaipytų batų, tuščių alaus butelių („Bet pažiūrėk, kokie faini jų kamštukai!”), neveikiančių kompiuterių, susiraizgiusių laidų ir sintetinių sportinių marškinėlių.

-          Tik atsikračius senų daiktų atsiras vietos naujiems, geresniems. Na ir kas, kad šitos kelnės vis dar geros? Juk turi tiek daug, pasidalink su kitais! – mylimajam primenu feng-shui principius. O tada pamatau šiurpią realybę:

Mano daiktai nebetelpa net į tris lagaminus.

Matyt, prieš porą metų nėštumo metu užklupęs lizdo sukimo instinktas buvo stipresnis nei maniau. Ir tuomet man pačiai tenka praryti vyrui tiek kartų siūlytą karčią „Išmesk!” piliulę...

Be vargo atsikratau visokių statulėlių ir nenešiojamų drabužių. Sunkiausia nuspręsti, ką daryti su mylimų žmonių dovanomis? Iš medžio drožtas gandriukas, nuotraukų albumai, jūros kriauklytės, papuošalai, kuriais niekada nesipuošiau, ir didžiausias širdies skausmas – mamos dovanoti marškiniai, trejus metus spintoje iškaboję su etikete. Dėlioju tuos daiktelius iš vienos dėžės į kitą, o kas kartą užsimerkusi svajoju apie tą lengvą gyvenimą su daug erdvės, su tuščiomis lentynomis, šviesiomis mintimis, su žinojimu, kad per kelias dienas galime persikraustyti į bet kurį pasaulio kampelį... O atsimerkusi matau kalnus daiktų, priekaištingai spoksančių į mane mylimųjų akimis.

Galiausiai įtikinau save, kad tie daiktai tėra dar viena energijos forma, ir jais atsikračiusi aš nieko neįžeisiu, priešingai – perduosiu tą meilę ir gėrį kitiems. Tačiau kas kartą dedant daiktą į „Nereikalingi“ dėžę suskausdavo širdis, kartais taip smarkiai, kad net sudrebėdavo daiktu mėginanti atsikratyti ranka. O vos jį paleidusi pajusdavau lengvumą, tartum netekus sunkaus akmens. Ir kai ankstyvą šeštadienio rytą mūsų kieme pradėjo rinktis pirmieji pirkėjai, tie garaže išdėlioti rakandai man jau atrodė visiškai svetimi.

-          Kiek šita? – klausė moteris su meksikietišku akcentu, pačiupusi mano raudoną suknelę. Tą, kuria vilkėdavau dirbadama kavinėje mūsų pažinties su Maiklu pradžioje. Vakarais ta raudona suknutė kvepėdavo kava ir bandelėmis, o mano būsimas vyras tada juokdavosi, kad su ja mane atpažįsta iš tolo – taip ryškiai vandenyno pakrantėje švietė suknelės raudonis. O gal tai jis buvo su meilės akiniais?
-          Penkiasdešimt centų. – atsakau, bet meksikietei suknelė pasirodo tiek neverta.
-          Trys už vieną dolerį. – pasiūlau, pridėdama ir kitą, baltą su mėlynomis gėlytėmis suknutę, kuria vilkėdama braidžiojau po žydinčias Anglijos pievas. Kokia graži tai buvo diena!
Meksikietės veidas nušvinta.





Pati stebėjausi, kad nors atsiminiau kiekvieną su daiktais susijusią smulkmeną, nebeliko jokių sentimentų, jokio noro savintis ar kaupti. Tik paleisti juos, parduoti ar  išdalinti, kaip ir padariau į mūsų kiemą įsukus didžiuliam automobiliui iš kurio pabiro gausi mikroneziečių šeima. Meksikietės moters sūnui padovanojau paveiksliuką su banglentininkais. Žilai moteriškei nusiderėjus už vieną dolerį pardaviau pintą naktinį staliuką ir labai nustebau amerikiečių porai sėkmingai už penkiasdešimt centų pardavusi kiniškus stiklinius cimbolus – maniau šitų tai jau tikrai niekam nereikės. Dabar nebeprisimenu, kas dar ten buvo – tie daiktai jau ne mano, aš jiems suteikiau sparnus ir išlydėjau mintyse linkėdama gerų šeimininkų, kurie paisytų Senekos patarimo „Su moliniais indais elkis kaip su auksiniais, o su auksiniais - kaip su moliniais“.

Kiemui ištuštėjus mano kišenėje buvo aštuoniasdešimt aštuoni doleriai. Magiškais skaičius, dvigubas begalybės ženklas, sakytų rytų išminčiai ir aš jau dabar pritariamai linkčioju galva, nes gi kitą dieną nuvažiavusi į parduotuvę už tuos pinigus nusipirkau naują kilimėlį prie miegamojo lovos. Senas juk netinka prie naujo namo sienų! Daiktų begalybė nesibaigia, ir aš pamažu imu susitaikyti su tiesa: aš nebe keliautoja, aš - namų šeimininkė, ir man reikia šluotų ir langų valiklio, ir keturių rinkinių patalynės tam atvejui, jei užgriūtų svečiai.

Šiandien į sendaikčių parduotuvę nuvežiau savo mylimą pūkinę antklodę – teko pripažintį faktą, kad vis tik gyvename Havajuose. Dabar vaikštau po naujus namus ieškodama ką čia dar galėčiau atiduoti labdarai ir vis randu Maiklo slapta atgal parneštų daiktų. Tegul sau turi, galvoju, gal bent  nepirks naujų?

Per šitą kraustymąsi atradau keletą tiesų: atsiminimai brangūs ir be juos liudijančių daiktų, o jeigu daiktas per brangus kad jį išmesčiau – reikia juo naudotis. Todėl dabar valgysime mano močiutės dovanotais sidabriniais šaukštais, ant stalo tiesiu savo brangiausią rankomis siuvinėtą lino staltiesę ir vakarais deginsiu visas spintelėse gulėjusias žvakes. Pasižadėjau sau, pirkti tik padėvėtus pigius daiktus – tokius, kurių kraustantis negaila išmesti, ir kuriuos pirkdama neskatinčiau aplinkos taršos, arba vienetinius meno kūrinius, tokius dėl kurių verta gaišti laiką pakuojant tas kartonines dėžes...

Einu, uždegsiu žvakių. Šiandien vakarieniausime naujuose namuose.



               
                 Svajonių namai. Hulihee karališkieji rūmai Konos mieste. O kodėl ne? ;) 

















Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen