Labai trumpai: kaip gavau Julia Janus rūbus ir kodėl esu tikra ponia

Tėtis neseniai sumąstė surasti dailininką, kuris nutapytų mano ir sesers portretus. Sakė, norįs atkurti išnaikintas lietuvių aristokratijos tradicijas. Kad galiausiai, po dešimtmečių ar net šimtmečių mūsų atžalos žvelgtų ne į skaitmenines nuotraukas, bet ant sienų kabančias drobes... Gal ir nebloga mintis, bet kokie gi iš mūsų aristokratai... Gyvendama JAV jau beveik atpratau valgyti su peiliu ir šakute. Ir nors dažnokai mintyse pašiepiu tėčio pretenzijas į aristokratiją, vis dažniau gyvenime būna tokių momentų, kaip pati pasijuntu lyg tikrų tikriausia ponia. Ne todėl, kad mano proseneliai kadaise buvę Kauno grietinėlė, ir ne todėl, kad sąmoningai norėčiau būti puikesnė nei kiti. Tiesiog, atsiprašau už banalumą, bet informacijos srautų kontekste vis dažniau suvokiu kiek daug man duota. Čia kalbu ir apie Afrikos badaujančius vaikus, ir apie Brazilijos favelas, ir Mumbajaus lūšnynus, ir pabėgėlius iš Sirijos, ir Šiaurės Korėjos gyventojus, ir savo klasiokes, kurios dar nebuvo Havajuose... ;)  Kelionės po Indiją man suteikė tą keistą rasinės viršenybės pojūtį, kuris kėlė labai dvilypius jausmus: viena vertus nesijaučiau niekuo geresnė už kitus. Kita vertus, kartais tiesiog neatsispirdavau pagundai pasinaudoti baltaodės privilegija, kai man net susivėlusiai ir apsimovusiai plėmuotas alibaba kelnes būdavo plačiai atveriamos visų prabangių restoranų durys. Bet svarbiausia, kad keliaudama purvinais traukinių vagonais ir pametusi išgertų čiajaus puodelių skaičių aš išmokau nuoširdžiai vertinti smulkmenas. Ką čia bandau pasakyti? Turbūt, kad poniškumo jausmas yra labai sąlyginis, kartais jam užtenka sausų rūbų ir karšto gėrimo, mylinčių rankų ar kantrios ausies kitame telefono gale. O kartais tikrai reikia pasilepinti pirma klase...

Traukiniu iš Kauno važiavau į Vilniaus knygų muge, pirmą kartą nusprendžiau sumokėti vienu euru daugiau ir pasižiūrėti kokie tipai Lietuvoje keliauja pirma klase. Atsisėdau su karšto šokolado puodeliu rankose, atsiverčiau Marinos Abramovič biografiją. Buvau apsivilkusi Julia Janus suknelę – juodą, vilnonę, keistai blizgią, kuri iš šalies atrodo tartum odinė. Jos siluetas man kažkuo priminė viduramžius, tačiau ją vilkėdama jaučiausi ypatinga ir moderni. Visi Julijos rūbai man pasirodė tokie – nežinai ką jie su tavimi padarys, kol neapsivelki. Be manęs vagone dar buvo dvi grupelės anglakalbių ir vienas teatrališkos išvaizdos vyras, visai gražus, garbanotas juodaplaukis su riestais ūsiukais - jis visą laiką tauškė telefonu. Jo kažkokių scenarijų aptarimai, paskalos apie prodiuserius ir aktores, ir siūlymai papietauti vis nutraukdavo mano knygos skaitymo srautą. Bent jau balsas to vyro buvo tikrai malonus. Ir tada, gurkšnodama karštą šokoladą, kurio šiaip niekada negeriu, žiūrėdama pro lynotą traukinio langą pirmos klasės vagone, kuriais šiaip nesivėžindavau net Indijoje, apsivilkusi suknelę, kurios pati turbūt nebūčiau sugalvojusi pasimatuoti, apsigobusi mamai iš Kašmyro valstijos parvežta skara, apsimesdama kad mane erzina garbaniaus pokalbis, kurio šiaip visai smalsiai klausiausi - tada aš visu kūnu pajutau akimirkos saldumą. Ir tai buvo mano laimės metas, mano triumfo akimirka, tokia paprasta, bet kažkodėl svarbesnė ir nustelbusi visa kas vyko po to – žurnalistų dėmesį, fotografų blykstes, parašų dalijimą ant savo knygų, įdomias pažintis su įdomiais žmonėmis, vakarienę Vilniaus rotušėje su kažkur minioje stovinčiu pačiu sostinės meru. Tada, traukinyje aš pažvelgiau pro langą į lauke stovinčius ir šąlančius, kažko laukiančius, o man buvo taip šilta ir patogu; ir dar - aš keliavau su viltimi.

Turbūt niekada nesu užėjusi į dizainerio parduotuvę ir išsimatavusi beveik visų naujos kolekcijos drabužių. Nors šiaip nevengiu, nebijau kišti nosies į prabangiausias parduotuves, kartais net tyčia galynėjuosi su postsovietiniais kompleksais ir einu ten, kur žinau, kad jau tikrai nieko negalėčiau įpirkti. Kartais vieną ar dvi sukneles matuojuosi dėl smagumo. Kartais iš to smagumo ir nusiperku, bet dažniausiai pinigus verčiau skiriu kelionėms – tam keliavimui su viltimi. Pas Juliją butike ant lubų sukabinti šaukštai, samčiai, kepimo mentelės ir virtuviniai puodai. Pačios dizainerės teigimu tai nėra joks atsitiktinumas – jos kūryba yra orientuota į mus, lietuvius, šiaurės žmones. Ilgokai pasukusi galvą, kas tiems šiauriečiams svarbiausia Julija galiausiai suvokė, kad didžią metų dalį gyvenimas tiesiogine ir perkeltine prasmėmis verda ne kur kitur, bet šiltose jaukiose virtuvėse. Ir nors ši parduotuvė nė nedvelkė kasdieniu buitiškumu, virš galvos kabantys virėjo rakandai tapo iš pirmo žvilgsnio ekstravagancijos suteikiančiu akcentu, o įsigilinus – būtent ta metafora, suteikiančia jaukumo ir atsipalaidavimo jausmą. „Aš ne prabangioje parduotuvėje, aš – virtuvėje“ mintyse sakiau sau pusiau juokais, rankomis atsargiai liesdama audinių tekstūras, ir vis ramindama save, kad pažaidusi su dukrytės „Kinder“ kiaušinių šokoladais aš tikrai nusiploviau rankas. Rūbai iš pažiūros atrodo arba labai paprasti arba labai jau „crazy“. Bet darosi vis įdomiau, kai įsižiūrėjusi į pilkai baltų dryžuotų vyriškų marškinėlių raštą sužinau, kad čia nufotografuoti seni laiptai. Visi audinių printai – originalūs. Vienur tai Baltijos bangų muša, stilizuota raumenų struktūra, asfaltuoto kelio skiriamosios juostos, kitur - medžio rievių, teptuko brūkšnio ar metalo spindesio fotografijos, perdarytos ir pakeistos kompiuterinės grafikos pagalba. „Ar tu namuose valgai iš savo kurtų indų?“ smalsauju čiupinėdama tamsių spalvų keramiką su medžio lapelių atspaudais. Julija linkteli. Mus besišypsodamos stebi parduotuvės konsultantės. Jos čia į darbą priimamos, spėju, ne už gražias akis ar žalią jaunystę, bet vidinės elegancijos turinčios, inteligentiškos moterys. Tačiau geriausia viso to dalis yra ta, kad Julia Janus gali aprengti ir didelių dydžių žmones (mano mama, ypač sužinojusi kad čia gi ta pati buvusi Julija Žilėnienė, sakė, gal kada nors ryšis užeiti apsidairyti į jos butiką, nors iš tiesų ji nėra tokia jau didelė, tik labai daug kartų buvo sumenkinta manekeniškos išvaizdos pardavėjų prekybos centruose, atsainiai mamai sakiusių, kad „neee, jūsų dydžių nebūna“).  O šiaip, man patiko šitas sakinys iš vienos jos kolekcijų apibūdinimo:

“Derinant skirtingus audinius, konstruojamas rūbas “ išaugantis iš kito rūbo”. Viename daikte tarsi susidaro skirtingi charakterių sluoksniai. Rūbas tarsi “praplyšta”, išduodamas apatinį, “roboto”, ar žvėries  audinio sluoksnį.”

Pati Julija man padėjo rinktis drabužius, nuo batų iki auskarų, o aš stypčiojau prieš veidrodį pati stebėdamasi, kaip viskas man tiko, ir kokie netikėti jausmai apimdavo apsivilkus vis kitą drabužį. Buvo tokia keista blizgaus audinio liemenė su milžiniškomis kišenėmis, į kurią pati niekada nežiūrėčiau, bet ją pasimatavusi jau nebenorėjau nusivilkti (ir vėliau jau pati zyziau, kad mane „Moteris“ žurnalui fotografuotų būtent su ta liemene), nes su ja jaučiausi kaip „moderni menininkė“. Ir violetinė šilko suknelė su sidabriniais pečiais, apačioje tyčia asimetriškai nukirpta, kad tiktų ir prie aukštakulnių batelių ir prie kedų. Trumparankovė suknytė su ilgai kutais apačioje ir juodos tamprės su dirbtinės odos aplikacijomis – šitas tai jau parsivežiau į Havajus, kur lauksiu lietingos ir šaltos dienos.  Viskas man patiko, o širdy dar gi jaučiau ir didžiulį palengvėjimą – kad nereikia prieš dizainerę nei mandagiai apsimesti, nei bereikalingai pataikauti, nes jos holistinė kūrybos filosofija ir tai, ką išbandžiau ant savo kūno man tikrai buvo „vau“. Na ką čia slėpti, buvo „vau vau vau“, arba, kaip reiktų sakyti lietuviškiau „ohoho“,-  ir tikrai neapsimesiu, kad garsios dizainerės pasiūlymą pabūti jos kūrybos ambasadore priėmiau kaip savaime suprantamą. Man pačiai tai – didelis komplimentas, ir ne kaip kokius nors grožio standartus atitinkančiai moteriai, bet kaip kūrėjai. Juk ir į šią matavimosi kabiną mane atvedė ne kas kita, o rašymas. Ak, bet gi tai buvo vakar, o šiandien, o DABAR aš salau traukinyje, pro langą bandydama įžiūrėti užuolaidas plytinio daugiabučio languose, ir spėliodama, kokie yra tų žmonių gyvenimai.

Knygų mugės renginyje mes dalyvavome keturiese: moderatorius Marijus Gailius, kuriam iki šiol esu dėkinga, kad rado jėgų pasirodyti, iš paskutiniųjų išlipęs iš gripo patalo, iš Norvegijos atvykusi Rūta Mataitytė, Berlyną įsimylėjusi Lina Ever ir aš. Didelė salė galiausiai prisipildė žmonių, Marijus daug citavo iš mano knygos, o po renginio priėjusi leidyklos direktorė Lolita mus rašytojas motiniškai apsikabinusi klausė, ar viskas buvo gerai? Ar patenkintos? Aš linkčiojau galva ir nemelavau, nes jeigu atvirai, kuo mažiau šnekėti, tuo gi man lengviau. Galima sakyti, tam tikra prasme net pasijutau ypatinga – leidykla mane (ir kitas autores) tokį ilgą kelią skraidino vos dėl keturiasdešimt penkių minučių ant pakylos Litexpo salėje 5.1; laiką padalinus keturiems pašnekovams liko vidutiniškai po dvylika minučių „eterio“ kiekvienam. Nežinau kiek dar žmonių pasaulyje skrenda per Atlantą dėl dvylikos minučių, bet man belieka padėkoti savo skaitytojams, nes tik jūsų dėka manęs reikia ir leidykloms. O jeigu jau visai baigiant maivytis ir girtis, tai iš tiesų man labai patinka kalbėti(s) ir bendrauti su auditorija. Galbūt iš manęs to tikėjosi ir leidėjai, ir kitomis aplinkybėmis tikrai būčiau sutikusi daryti dar ne vieną, intymesnį, jaukesnį knygos pristatymą Kaune ir kituose miestuose, kur galėčiau daugiau papasakoti apie rašymo užkulisius ir atsakyti bent į porą klausimų iš publikos (net jeigu klaustų „tai koks tas gyvenimas Havajuose?). Bet šįsyk šeimyninė situacija buvo tokia, kad tiesiog negalėjau sau to leisti, ir dvi dienos knygų mugėje buvo mano bene vienintelė duoklė knygų sklaidai. Tai buvo antroji mano knygų mugė, bet pirmąkart joje buvau taip ilgai, pirmąkart buvau atpažįstama man nepažįstamų žmonių, pirmąkart rašiau tiek daug linkėjimų ant savo knygų, ir beveik visiems tą patį – „Ačiū, kad skaitote“, nes tikrai tikiu magiškąja dėkingumo galia. 

Vaikščiodama per minias tarp milijonų knygų supratau ir tai, kad knygų mugė nėra ta vieta, kur ateini pasisemti įkvėpimo ar dvasinio peno, bent jau man nepavyko to padaryti. Tam, kad išsirinkčiau knygą reikia ypatingo nusiteikimo, visų pirma pajusti savo pačios nuotaiką. Paprastai aš knygas išjaučiu fiziškai – jų svorį, tekstūrą, viršelį, raidžių dydį, puslapių spalvą, kartais netgi kvapą; paskaitau keletą sakinių iš vidurio ir tada jau sprendžiu, ar noriu, ar negalėsiu be jos gyventi. Bet mugės triukšme ir šurmulyje nepavyko susikaupti, todėl čiupau tik tai, kas man jau buvo rekomenduota iš anksto, ką seniai norėjau paskaityti. Turbūt panašus yra ir susitikimų su rašytojais tikslas, kuomet siekiama ne atskleisti jų asmenybes, bet tiesiog leisti prie jų truputėlį prisiliesti, dažnai ir tiesiogine prasme, kuomet minioje tarsi netyčia susiliečia rankogaliai. Labiausiai man turbūt patiko buvimas „Tyto albos“ stende, kur tartum stovėdama už turgaus prekystalio šypsodamasi pardavinėjau savo knygas. Čia apėmę jausmai nukėlė atgal į mokyklą, kai kartais tekdavo apsimesti, kad man nerūpi tai, jog kiti vaikai kietesni ar populiaresni už mane. Kai pamačius link manęs einančius besišypsančius skaitytojus suprasdavau, kad jie eina ne pas mane, bet pro šalį, pas visai greta stovinčius Rimantą Kmitą ar charizmatiškąjį kunigą Algirdą Toliatą. Pas skandinaviškai santūrią Rūtą Mataitytę arba linksmuolę Liną Ever. Bet vien jau stovėti šalia šių žmonių, šnekėtis, būti drauge – tai buvo labai gera, kaip ir matyti pas mane atėjusiųjų švytinčias akis. Ak, bet tai juk dar tik bus, jau už poros valandų ir tęsis dvi ilgas dienas. O dabar aš sėdžiu traukiny, žiūriu pro langą į pilko daugiabučio duris, savo kūnu jausdama malonią vilnos šilumą, naiviai įsivaizduodama, kad mano gyvenimas yra svarbesnis, už tų žmonių daugiabutyje, ir už to garsiai šalia telefonu pliurpiančio vyro. Kaip gera apsalti akimirkoje tikint, kad esi pagrindinė šio gyvenimo herojė...

P.S. Atsiprašau, už tą „trumpai“ – apgavau ;) O dabar, jau vengiant sentimentų ir impresionistinio pasakojimo, noriu nulenkti galvą Lietuvoje sutiktai KOKYBEI. Per šį trumpą laiką sutikau labai daug labai profesionaliai dirbančių žmonių. Visa Tyto Alba leidyklos komanda – jūs net neįsivaizduojate kiek daug skirtingų specialistų prisideda prie knygų gimimo ir platinimo; Julija Janus, kurios kūrybinis nuoseklumas ir polėkis rauna stogą – įsivaizduojat, ji, pvz. prašė, garsiausių šalies šefų pagal jos kolekcijų nuotraukas sukurti tą skonį ir pojūtį atitinkančius patiekalus. Jie sukūrė! „Žmonės“ žurnalistė Irma Laužikaitė, kuri visada mieliau susitinka gyvo pašnekesio ir netingi po to iš diktofono perrašinėti mano greitakalbės „nes gi negali viskas gyvenime būti lengva“; Vegetarinės svetainės prie Senosios vaistinės Kaune darbuotojos, kurios yra sveiko maisto žinovės; „MOTERIS“ žurnalistė Virginija Majorovienė, mūsų pokalbiui skyrusi net kelias valandas, po kurių jaučiausi tartum po seanso pas psichoterapeutą, ir visažistei, kuri mane taip gražiai padažė ir net priklijavo blakstienas akių kampučiuose – atleiskite, jūsų vardą užsižiūrėjusi į veidrodį pamiršau; mano mylima kirpėja Andžela iš Kauno; ir mano mamytė visą šį laiką vykdžiusi Žemynos užimtumo programą su šokiais, dainomis ir visus namų kampus leisdama puošti plastilinu... Amerikai iki jūsų toli. Dėkoju, bučiuoju, ir tikiuosi vėl greitai susitikti.

P.P.S. Apie knygas! Geriausia ką skaičiau iš knygų mugės pirkinių kol kas be konkurencijos yra „Paskutinės apeigos“. Dabar noriu į Islandiją...

 Julijos rūbai ir maistas...

 Nieko nėra smagiau ir nuoširdžiau, kai į susitikimą ateina vaikai...

 Šita atsitiktinė laiptinė kažkur Vilniuje sukėlė man labai stiprius jausmus, keistus sentimentus ir nostalgiją, kurios nemoku racionaliai paaiškinti.