Tėčiams

Jų balsai, taip taip, su niekuo nesumaišysi tikro – sodraus, žemo, ryžtingo vyriško balso. Ir jų rankos,  kurios gali suvaldyti kirvius, pjūklus, plaktukus, kardus, sportinių mašinų vairus, varvančius čiaupus, kurios gali būti tepaluotos nuo automobilių detalių, pageltusios nuo tabako, subraižytos, suskirdusios, išvagotos mėlynų gyslų ir dramatiškai lūžinėjančių gyvenimo linijų, apmaustytos senamadiškais žiedais, papuoštos brangiais laikrodžiais, suspaustos į kumščius arba nemokšiškai, grubokai braukiančios ašarą nuo vaiko skruosto – tos rankos gali parnešti mane namo. O jų pečiai? Net patys siauriausi išbandymo  akimirkomis gali virsti plačiausiais sparnais! O jų pokštai ir išgalvotos istorijos? Vakarykščiai žygiai „kaip aš nugalėjau penkis“, jaunystės žygiai „kaip aš pamilėjau tris“, jų planai „aš užkopsiu į šitą kalną“, jų daiktai „padėk į vietą“, ir po akimirkos – „kur padėjai? Niekur nerandu...“, jų meilė „na neverk... neverk sakau...“, jų žinios „aš viską žinau“, jų žaislai „dvylika arklio jėgų!“  Riaumojantys bokso ringuose, tramdantys laukinius žirgus, medžiojantys antilopes, žvejojantys girtame priešaušrio snauduly, kuriantys atomines bombas, rašantys matematines formules, sakantys viešas kalbas, vairuojantys traktorius ir ferarius, plikomis rankomis diriantys krokodilų odą, raustantys šviesiaplaukės akivaizdoje, alpstantys gimdymo palatose...