Importiniai saldainiai

Aš priklausau tai kartai, kuriai ilgą laiką žodis „importinis“ reiškė ypatingas, o mandarinai vis dar kvepia Kalėdomis. Labai ryškiai prisimenu degalinę kažkur Vokietijos greitkelyje. Tada buvau gal dvylikos, pirmoji mano kelionė į tikrą užsienį. Toje degalinėje tilpo visos vaikystės svajonių spalvos. Tai ne „Du Gaideliai“ Kauno Laisvės alėjoje su nublukusiais plastmasiniais žaislais – ten buvo tikri importiniai žaislai, o jau saldainiai... Rožiniai, žali, geltoni, raudoni, juodi, anyžiniai, mėtiniai, vaniliniai, čiulpinukai, guminukai, į blizgius popierėlius įvynioti šokoladukai... Iš tos kelionės tik tiek ir atsimenu . Nubluko visos katedros ir muziejai, bet sužinojau kad ten užsienyje yra spalvų. Ir saldainių. Tada, atrodo, pamačiau tą kitą pasaulį – kur žmonės panorėję gali kas dieną čiaumoti „Huba –buba“ kramtomąją gumą ir „Haribo“ spalvotus meškiukus, o jeigu turi pinigų bet kada gali nusipirkti šokoladukų „Merci“. Ko dar gyvenime reikia? 

Ir dabar atrodo, bastausi po pasaulį ir vis ieškau tų importinių saldainių.