Kalėdos man kaip Holivudas, kuris niekada netampa gyvenimu, kaip žmonės, kurie atsisveikinus paskutinę akimirką neapsisuka ir nepradeda bėgti atgal, nesušunka vairuotojui „apsigalvojau, tučtuojau sustokite, man reikia išlipti!“; kaip akcijaprekybos centre, kai galvoji kad sutaupysi labai daug ir prisiperki daugiau nei planavai; kaip labai gražus mylimasis, kuriam dvokia iš burnos; kaip ta diena, kai suvokiau, nuo ko iš tiesų rausta Senelio Šalčio nosis, išvagota mėlynų gyslelių virš barzdos kuri trenkė lygiai taip pat, kaip kaimynas šeštadienio vakarais. Bet baisiausia, kad kiekvienais metais raukydamasi ir bėgdama nuo Kalėdų į netikėčiausias vietas – dvejus metus „švenčiau“ Indijoje, o šias Kūčias sutikau sukdama galvą kaip čia prašmatniau neįgaliai moteriai paruošus žuvies pirštelius – nepaisant visų pabėgimų ir neigimų, vis tiek vaikiškai naiviai tikiuosi stebuklo.
Keistai stebuklingas filmas, kurį labai gerai žiūrėti įsitaisius tamsiame kambaryje šiltoje lovoje gūdžią Kūčių naktį. Veikia ir kaip primityvi terapija „būna ir blogiau“ ir kaip stebuklo būti žmogumi ekranizacija. Kokie gražūs man šitie žmonės, tokie patys kaip mes.
http://www.youtube.com/watch?v=8i5ntevHAIk
Keistai stebuklingas filmas, kurį labai gerai žiūrėti įsitaisius tamsiame kambaryje šiltoje lovoje gūdžią Kūčių naktį. Veikia ir kaip primityvi terapija „būna ir blogiau“ ir kaip stebuklo būti žmogumi ekranizacija. Kokie gražūs man šitie žmonės, tokie patys kaip mes.
http://www.youtube.com/watch?v=8i5ntevHAIk
Komentarai
Rašyti komentarą