Yčių ir aičių vargai: senmergių svajonės (ne)išsipildymas

Mano vaikystės bičiulė, dabar jau tikra londonietė Laura jau senokai visą savo laisvalaikį skiria Mišrių Šeimų Klubo idėjų sklaidai ir vystymui. Pamenu, kai prieš kelerius metus ji pradėjo klubo veiklą – niekaip nesupratau, galvojau „trenkta“. „Internete draugių ieško? Pfffff!“ Dar keistesnė iniciatyva pasirodė už kitataučių ištekėjusioms lietuvaitėms burtis krūvon – jau pats grupės narių homogeniškumas (visos lietuvės), atrodė, prieštaravo esminei idėjai – kovoti su tautine netolerancija Lietuvoje. Gal čia pasireiškia mano maištingas kraujas, bet visą laiką maniau, kad susibūrę į bet kokią vienminčių benruomenę žmonės apriboja savo akiratį ir pasirinkimus. Ar tikrai turi būti krikščionis, kad mylėtum savo artimą? OK, arba kaip ta Londono lietuvių bendruomenė patiria Londoną? Ir kam apskritai jiems Londonas, jeigu apsiputoję cepelinais? Ir mamyčių klubai, kur visos mamytės skundžiasi savo mamytiškumu mamyčių pilnoje (kad ir virtualioje) svetainėje... Kartais vienminčius suburti krūvon pavojinga: vienas mano bičiulis vos grįžęs iš savo pirmojo Anoniminių Alkoholikų susitikimo dalijosi įspūdžiais „Nuuu, ten visi pijokai rimti... Bet tu įsivaizduoji kokį rimtą balių mes su jais padarytume, jei kartu sugertume?“ Ir net taiki vegetarų vakarienė nebūtų tokia įdomi, jei į kompaniją neįsimaišytų bent vienas pašaipus mėsėdis, savo paikomis kalbomis kaitinantis tyrą žalią kraują („Augalams irgi skauda“). Neįsivaizduoju nuobodesnio pokalbio nei tarp dviejų identiškų bendraminčių – gal todėl dvidešimt metų santuokoje pragyvenusios poros prie vakarienės stalo kartais tiesiog tyli?

Bet dabar atrodo, kad nunarinusi galvą tyliai pasiprašysiu priimama į MŠK. Nes reikia daryti tvarką! Aš labai noriu pakeisti vieną Lietuvos įstatymą. O čia kaip toje pasakoje, kur šluotos vyteles gali laužyti po vieną, bet niekaip neperlauši jeigu jos surištos krūvon. Netikėtai man (ir tūkstančiams kitų) kilusi problema yra tokia: „Už užsienio piliečių ištekėjusioms moterims, kurių sutuoktinių pavardėse yra raidės Q, W, X (o taip pat ir ne lotyniškos raidės), nėra kito pasirinkimo, kaip tik išlaikyti lietuvišką mergautinę pavardę arba pasirinkti sulietuvintą sutuoktinio pavardės variantą, kuris neretai tampa nebepanašus į originalą. Tas pats nutinka vaikų, gimusių mišriose šeimose, pavardėms. Akivaizdu, jog pasitaiko atvejų, kai visų šeimos narių pavardės skirtingos, dėl ko vėliau kyla nepatogumų keliaujant bei kitose gyvenimiškose situacijoje įrodant šeimyninius ryšius.Kuo toliau, tuo labiau ši problema yra eskaluojama ne tik mišrių šeimų, kurioms tai aktualu, tačiau veiksmų imasi ir politikai: jau ne kartą buvo rengti siūlymai ir įstatymų projektai pakeisti esamą 1991 m. nutarimą, tačiau iki šiol nesėkmingai atmetami.“

Visą gyvenimą su nekantriu smalsumu (nes nežinojau kokia ji bus) laukiau, kada galėsiu iš –aitės tapti ponia X – negaliu pakęsti deminutyvų (apie pašaipas iš vyresnių –yčių ir –aičių jau nekalbu). Dabar matau, kad teks amžiams likti –yte, arba tapti hibridu – nes pirmoji mano vyro pavardės raidė yra W. Vis dar rezgu planą vietoje W tiesiog įrašyti dvi lietuviškas V ir tylomis keikiu Lietuvos įstatymus. O tuo tarpu visos Živilės ir Šarūnės gali užduoti tą patį klausimą Amerikos ar Anglijos pasų poskyrio drabuotojams: kodėl mano vardą norite užrašyti šveplai? 

Pavyzdžiui, Šarūnė Vinstonienė ar Sharoone Winston? Ar Sarune Vinston? VVinston? Ir kiek vardo rašyba nulemia identitetą? Čia tik psicholiginio komforto klausimas, žmogaus teisių pažeidimas ar šalutinis globalizacijos produktas? O kaip savo vardus vakaruose užrašo kinai ir arabai? Aš negaliu užmigti...