Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Draugai

Pliaže susipažinom su dviem draugais italais. Vienas - raumeningas ir glotnus, nusidepiliavęs kiekvieną kūno lopinėlį, įdegusią odą papuošęs tatuiruotėmis, plikas, šaudantis akimis į moteris, mažakalbis. Kitas – smulkutis, išblyškęs, šviesiaplaukis, akiniuotas, intelektualaus veido, šnekus. Drauge jie atrodo kaip sporto klubo treneris ir pervargęs doktorantas. Bet pro išvaizdos šydą matyti, kad bičiuliai labai skiriasi ir savo esme. Kodėl jie atostogauja kartu?
„Vaikystės dr...augai“ – ir viskas aišku.

Keista, kad tiems, su kuriais mus vienija nostalgiška praeitis, atleidžiame beveik viską. Dairausi tarp savo vaikystės draugių – mus dabar tesieja tas keistas kiemo-kraujo ryšys. Ir pirmi kartai... Man dažnai nepatinka kaip jos rengiasi, ką valgo, su kuo miega, ką dirba. Bet mes vis tiek priklausome tai pačiai genčiai, nors tu ką.

Užtat kokia reikli esu naujai sutiktiems pažįstamiems! Menkiausias keistumas, netaktas ar politinių nuomonių skirtumai ir jau apsisuku ant kulno: „naujų draugų neieškau!“ O jei ir ieškočiau, tai nežinočiau nuo ko pradėti. Kaip buvo lengva tada, kai būdama klasės naujokė šleptelėjau į suolą ir ištiesiau ranką: labas, aš...

 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas. Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.                              
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau