Vėžlių lenktynės

Mums be proto pasisekė! Atvažiuojam į Black Sand Beach jau n-tąjį kartą – tas paplūdimys man kaip kokia Trafalgaro aikštė Londone, - čia vykstam tik parodyti svečiams. Diena apsiniaukusi, žmonių vos keli, turisto – nė vieno. Užtat pamatėm būrį nacionalinio parko savanorių, kurie kaip tik ruošėsi ekskavuoti nykstančios rūšies vėžlių lizdą!

Stipriausi vėžliukai išsirito ir nuropojo į vandenyną prieš dvi dienas. Paprastai gamtosaugininkai laikosi „išlieka stipriausi“ politikos ir į gamtos reikalus nesikiša. Tačiau, kadangi šie vėžliai sparčiai nyksta, dabar svarbu išgelbėti kiekvieną.

Parko savanorės mergaitės guminėmis pirštinėmis apmautomis rankomis švelniai rausia juodo smėlio duobę, kur netrukus atkasa vieną, du, tris... daugybę GYVŲ vėžlių mažylių. Kol jaunikliai ropoja plastikiniuose dubenyse, savanoriai sudeda krūvą kiaušinių lukštų. Kai kurie vėžliukai neišsivystė, neišsirito.

Visas procesas užtrunka gerą valandą, per tą laiką aplink susiburia nemažai žmonių. Savanorės atsakinėja į klausimus, pasakoja apie vėžlius. Nei didelių nei mažų negalima liesti rankomis, nes jie neturi atsparumo žmonių nešiojamoms bakterijoms. Dar ji sako,  kad jie NIEKADA nevykdo ekskavacijų viešumoje, nes a) vėžliai deda kiaušinius itin atokiose vietose b) šis atvejis išskirtinis, nei reikia išgelbėti vėžliukus c) kadangi diena buvo apsiniaukusi, tai nusprendė, kad minios nebus d) jeigu minia bus – tai paskatins žmonių sąmoningumą vėžlių atžvilgiu.

Vėžliukams visai ne vėžliškai ropojant į vandenį visi pradėjome džiūgauti ir ploti. O jie, net nesidairydami, neabejodami, nepaklysdami skuodė tiesiai į bangas. Kurie iš jų išgyvens?