Manago Hotel - istorinis viešbutis, kuriame nenutiko įdomi istorija

Važiuodama pro šalį iškabą vis perskaitydavau „mango“ ir tik po kurio laiko, sužinojusi, kad tai dar 1917 m. įkurtas viešbutis ir jame esantis seniausias veikiantis restoranas Havajuose – tik tada sugebėjau įsiminti „Manago“. Už šešis dolerius čia gali pusryčiams gali rinktis: sulčių ar pusę šviežios papajos? Ryžių ar skrebutį? Kiaušinių su kumpiu ar omletą? Kavos ar arbatos?

Aplinkui tvyro keista senienų ir švaros dermė, o interjeras man, gal dėl to, kad dar nepakeliavau po pačią Ameriką, bet kažkodėl labai priminė Tvinpykso miestelį.

Japonų šeimai iš kartos į kartą perduodamas viešbutis kadaise prasidėjęs nuo dviejų kambarių dabar jų turi jau 64, nuo vienviečių su bendru dušu iki japoniško stiliaus liukso su vaizdu į vandenyną.

Atėjusi į tokias vietas visada tikiuosi keistenybių: gal padavėja papasakos kokią seną viešbučio žmogžudystės istoriją? Gal žmonės čia keisti? Gal ant laiptų pamatysime permatomą vaiduoklio siluetą? Bet net grindys nesugirgždėjo, nieko ypatingo nenutiko. Mielai grįžčiau čia vakarienės – ne dėl maisto (kuris čia toks „be nieko“), dėl kitokios atmosferos. Ir vis dar tikiuosi įdomios istorijos.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą? Kantriai. (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.) Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos. (Rašant )Reikia plano ar nereikia? Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas? Ar rašymas yra romantiškas? Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Skaityti daugiau

sofija ant sofos

Ieškoti šiame dienoraštyje