Nauji metai rugsėjais

Svarstau, gal iš to išaugama? Bet man nauji metai iki šiol prasideda rugsėjo pirmąją. O tie sausį – tai tik didelis balius, į kurį visada kažkodėl rengdavausi kažką su blizgučiais, o po to dar porą savaičių vis užsimiršdavau rašydama pernykštę datą.

Užtat rugpjūtį tikrai pajusdavau laiką, liūdnai skaičiuodavau laisvas, kaip mano močiutė sako „katino dienas“; dar reikėdavo nusipirkti pieštukų, trintukų, pratybas, naują kuprinę, uniformą. Ir kasmet nustebusi žiūrėdavau į savo klasiokus: kas paaugęs, kas naujai apsikirpęs, kas vasarą buvo kaime, o kas - Ispanijoj.

Ta pati istorija kartojosi ir studijų metais, ir net vėliau, jau be jokio grafiko besiblaškant tarp Londono, Indijos ir LT. Vasara vis tiek išliko keista ilga pauzė, šventė, svaigus atodūsis rytą, kai nereikia keltis anksti. O rugsėjį – gilus įkvėpimas vėstančio rudens oro ir naujos pradžios.

Visi mano kraustymaisi į kitas šalis kažkodėl buvo rugsėjį. Leidyklos visada bando tartis  dėl knygų išleidimo rugsėjį, kartais net jei knyga jau parašyta, o to rugsėjo reikia laukti beveik metus.

Rugsėjais grįžtu į Lietuvą ir šaukiu vyrui „stop, stop!” pakelėje pamačiusi ant automobilio kapoto išdėliotus stiklainius su avietėmis ir grybais.

O gruodžio galas tebūdavo proga naujai suknelei, aukštakulniams pusnyse ir lengvam galvos skausmui pirmąją kalendorinių metų dieną. Likus porai savaičių visi jau imdavo klausinėti „o tai kur naujus švęsit?“ Kur naujus, kur naujus, kur naujus, lyg nuo to tikrai priklausytų ne tik ištisi ateinantys metai bet ir asmenybės charizma.

Kažkada šventėme pasamdytame troleibuse Kaune, ant stogų, aikštėse, miniose, choru skanduodami dešimt, devyni, aštuoni.... valiooooo! Vakar susitvarkiau namus (ech tie močiutės prietarai), suvalgėme šaldytą picą ir mėgavomės sofos jaukumu.

Dabar atsikeliu, dairausi – viskas taip pat. Jokių naujų projektų. Per naktį neprisirpo jokie vaisiai. Nekrenta lapai. Tik per žinias pasakoja, kiek žmonių neteko pirštų šaudami fejerverkus. Aš nenoriu išaugti iš savo rugsėjų.