Orgazmas mušant būgnus

Važiuodama truputį pasiklydau, nes kaip visada bandžiau pergudrauti savo GPS, kol pagaliau besisukinėdama ramiomis gyvenamojo amerikietiškos svajonės rajono gatvelėmis, ir bandydama sugrįžti ten kur robotės balsas man siūlė pasukti, jau iš tolo pamačiau savo kelionės tikslą. Namas tikrai atrodė panašus į piramidę, kaip ir buvo žadėta naujienlaiškyje. Su kreivu šypsniu nužiūrėjau ten besirinkusius žmones: tipiški Naujojo Amžiaus hipeliai... Tamsaus gymio moteris su gėlėmis plaukuose, siūbuojančius klubus aptempusi žemę šluojančiu sijonu. Žilagalviai su lininėmis tunikomis, ant kaklo pasikabinę visokių amuletų. Garbanotas tamsiaplaukis vaikinas, kurio žvilgsnio vengiau, nes niekaip negalėjau prisiminti, iš kur aš jį pažįstu. Dauguma jų rankose nešėsi būgnus.

Žengdama pro milžiniškus Balio stiliaus raižiniais puoštus namų vartus jaučiausi kiek nejaukiai. Niekas manęs čia nekvietė, tiesiog viena pažįstama sakė, kad galiu ateiti, antradienį, septintą vakare. O juk net nežinau, kas šių namų šeimininkai. Koridorius labiau priminė prabangaus viešbučio fojė: marmurinės grindys, abejose patalpos pusėse tyvuliavo apšviesti turkio mėlynumo baseinėliai, o virš jų kabojo ugnikalnio deivės Pelės atvaizdai. Eidama tolyn žvilgtelėjau pro vienas atviras duris ir išsyk pasijutau nejaukiai ten pamačiusi kažkieno miegamąjį.

 

 

Erdvioje svetainėje jau buvo susirinkęs koks pusšimtis žmonių. Jie tyliai tarpusavyje šnekučiavosi, o aš vis nesilioviau gėrėtis tais namais: koa medžio grindys, antikvariniai baldai, fortepijonas, atskira patalpa su tropiniu sodu tiesiog namo viduje, milžiniški meno kūriniai ant sienų, gyvos orchidėjos, net virtuvės kriauklė, mačiau iš tolo, buvo papuošta aukso spalvos japoniškomis miniatiūromis. Tačiau svarbiausia, jog svetainė trimis plačiomis arkomis atsivėrė tiesiai į Ramųjį vandenyną. Taigi atrodė, kad ant sienos kabo milžiniškas trijų dalių Havajų saulėlydžio paveikslas. Viskas buvo taip sodru ir tiršta, oras toks minkštas ir sustingęs, kad visa kambario realybė rodėsi nutapyta aliejiniais dažais. Bet saulė vis labiau rausdama pamažu skendo vandenyne, žmonių balsai pritilo į patalpos vidurį įžengus moteriai ilgais žilais plaukais.

-          Aloha, - tarė ji karališkai nužvelgdama susirinkusius. – Dėkoju, kad atvykote čia šiandien, kad užuot likę vakaroti namuose pasirinkote įžengti į kitą sąmoningumo lygmenį ir keisti savo pasaulio energetinį lauką...

„O, mama, kur aš papuoliau!” kikenau sau mintyse tuo pat metu stengdamasi išlaikyti pamaldžią miną. Moteris kalbėjo, ratu sustojusi minia klausėsi. Tuomet kalbėjusioji ir jos pagalbininkė ėmė eiti prie kiekvieno rato priekyje stovėjusio žmogaus ir mosuodamos smilkstančia šalavijo šakele nuo galvos iki kojų ėmė, kaip spėjau, valyti energetinį lauką. Užuot sutrikę ar kikenę tie žmonės iškilmingai priėmė valymą, dauguma aktyviai įsitraukdami ir mosuodami rankomis taip tartų praustųsi nematomu vandeniu. Nutiko tai ko bijojau – išvalytas turėjo būti ne tik rato priekis, bet kiekvienas svetainėje buvęs žmogus, todėl po gerų dešimties minučių aš tvirtai užmerkusi akis stovėjau kantriai laukdama, kol panosėje smilkęs šalavijo dūmas apvalys mane... pati nežinau nuo ko.

Minia pasisuko į Rytus ir septynis kartus sumušusi būgnais pasakė kažkokius havajietišai skambėjusius žodžius. Lygiai taip pat jie pasveikino Vakarus, Pietus, Šiaurę, Motiną Žemę ir Tėvą Dangų. O tuomet, susėdę, kas ant patogių sofų, kas ant grindų, visi klausėmės varpų ir dainuojančių gongų... Šalia manęs buvo įsitaisęs tas vaikinas, kurio vardo niekaip negalėjau prisminti, greičiausiai mano vyro draugas arba dažnas mūsų restorano klientas... Todėl sėdėjau stengdamasi nesukti galvos į jo pusę, ištempusi nugarą kaip buvau išmokyta per daugybę jogos ir meditacijos užsiėmimų. Susitelkiau į savo kvėpavimą ir pamažu mano stuburas tapo tartum virpančia styga, jautriai atkartojančia gongo virpėsius. Garsas vibravo mano nugara kildamas nuo klubų iki sprando, galiausiai versdamas mane beveik nevalingai atversti galvą. Ir taip daugybę kartų. Dešimt, gal penkiolika minučių – nesu tikra. Beprotiškai, sladžiai malonus jausmas. Jogoje tai vadinama Kundalinio žadinimu, bet, esu beveik tikra, kad yra ir racionalesnis, mokslinis paaiškinimas kaip garso vibracijos masažuoja kūną...

Jos vardas Elizabet. Atmerkusi akis matau ją, tiesią ilgaplaukę žilą moterį lyg amerikos indėnę. Kas, kad baltoji. Jos poza, tiesi nugara, skvarbus žvilgsnis, tikslūs rankų judesiai labai aiškiai įkūnija šamanę.

-          Užmerkite akis. – paprašo Elizabet. – šalia jūsų tikriausiai yra mirusi jūsų promotė. Pasveikinikte ją. Ji jus saugo. Šalia jūsų yra miręs protėvis. Pakvieskite jį. Šalia jūsų yra mirusio mylimo gyvuno siela. Pripažinkite jį...

Minutėlę renkuosi kurį iš prosenelių man čia geriau pasikvietus, tada neiškentusi pramerkiu akis ir vogčiomis dairausi. Visi užsimerkę, susikaupę. Sprendžiant iš namų ir gatvėje priparkuotų automibilių, žmonės turtingi. Gyvena(me) Havajuose. „Išpindėję...“ lenda į galva mintis. Pasaulyje vyksta karai, badas, našlaičiai ligoninėse užmiega vieni, neapkabinti, nepamyluoti. Nykstą gyvūnų rūšys, šyla klimatas, kai kurie žmonės rimtai ruošiasi balsuoti už Donaldą Trampą, o šita saujelė „išrinktųjų“, kurie namuose turbūt net nerūšiuoja šiukšlių, naiviai tikisi pakeisti pasaulį mušdami būgnais ir degindami smilkalus? Ir staiga aš nekenčiu jų, aš pysktu ant jų, pykstu ant savęs, bet nežinau ką daryti, todėl dairausi toliau, kol minioje atpažįstu Dženifer, ją dažnai sutinkame pliaže. Steisė, jogos studijos administratorė. Kairėje pusėje stovi teta Dodi, ją dažnai sutikdavau budistų centre. Ir tas vaikinas kurio vardo neatsimenu, jis tapšnoja man per petį. Apsimetu, kad nejaučiu, matyt jis irgi neatsimena mano vardo, nes šnipšteli:

-          Ei, tu!

Atsisukusi matau, kad vaikinas siūlo man savo būgną. Paimu...

-          Aš nežinau kiek laiko mes mušime būgnais, tai nuo manęs nepriklauso. – Kalbėjo Elizabet. – Aš čia tik tam, kad paliūdyčiau kolektyvinę sąmonę, bet aš jos nevaldau. Ją valdote jūs, mes...

Ji pritemdė šviesas. Saulė jau buvo nusileidusi ir tolumoje švytėjo tamsiai mėlynas, sidabriškas vandenynas. Žmonės ėmė mušti būgnais. Užmerkusi akis pradėjau gaudyti ritmą.

-          Dun... dun... dun... – iš pradžių nedrąsiai, mušdama kas dešimtą minios dūžį. – Dun... dun.. dun...

Tada drąsiau.

-          Dun... Dun.. Dun... Dun! Dun! Dun! Dun! Dun! Dun! Dun!

Nebeliko nei prabangios svetainės, nei žmonių - tik jų būgnų garsai. Varžiausi, užstrigusi tarp dviejų jausmų – noro ekstatiškai atsiduoti RITMUI ir nejaukaus muistymosi, „o jeigu aš įsijausiu, o tas vaikinas norės atsiimti savo bugną?“, tartum jaudindamasi, kad per ilgai užtrunku pasiekti orgazmą ir dėl to jo dar ilgiau nepasiekdama; aš skaičiavau dūžius smarkiai užmerkusi akis, bijodama jas atmerkti ir išsklaidyti šitą nuostabią iliuziją, kol galiausiai RITMAS nunešė mane anapus minčių ir aš trankiau būgną iš visų jėgų, ištirpusi garse.

Nežinau kokia yra pirmapradė ritmų reikšmė, net nežinojau, kokiu tikslu šita grupė renkasi antrą mėnesio antradienį. Esu prisiekusi empirikė, ir nepasiant mano skepticizmo, ranką prie širdies pridėjusi galiu priesiekti – būgnai skambėjo sinchroniškai, harmoningai, iš nedrasaus dungsėjimo pamažu pasiekdami ekstatišką kulminaciją ir nutilę - staiga, tartum šamanei mostelėjus burtų lazdele. Nustojome mušti visi kartu. Ir nuščiuvome.

-          Už taiką pasaulyje... – Prabilo Elizabet.

Kai užaugsiu, noriu būti būgnininkė.