Vasara naktį, po lietaus

Norėčiau papasakoti tau triukšmą kuris užpuola mane per pilnatį, kai kaukia šunys ir bliauna asilai asilai asilai, y-aaa y-aaa, vat taip ir  beeeee beeee ir avys, naktis, tylu, tik hašišo užrūkęs senas piemuo nesužiūri savo bandos. Aš pati esu kalnų ožka, strikinėju čia tarp akmenų, prašalaičiams skiemenuodama gimtinės vardą, o ji labai toli, ten kur jie niekad nenukeliaus, net nesapnavo šitie, kalnų žmonės, kad ten ežerai, kur naktimis taškosi laumės, sidabro plaukais apraizgančios valtyje užmigusio girto žvejo irklus. Kad ten kvarkia varlės, dainuojančios lopšinę naktį po lietaus per sąmanas besistiebiančioms voveruškoms. Ten tiesiai iš sūraus mergiotės delno valydamas žuvį berniokas valgo mėlynes. Lyg žiežirbos į šalis laksto perlamutriniai žvynai. Mėlynos lūpos, mėlyni dantys, mėlynos akys, mėlynės ant rankų ir kojų visą dieną prasikarsčius po medžius. Tenai į juodą žemę, į žalią žolę krenta obuoliai.

O naktimis ten taip tylu ir taip ilgu, ir gera, ir lyg kažko laukiu, lyg ir nenoriu, kad išauštų. Uodų zvimbime vis tiek girdžiu, kaip sirpsta vyšnios. Tokios sodriai raudonos, kad atrodo iš to raudonumo suplyš, ir išsilies saldžiu vasaros krauju pagirdydamos naktį.

Išsimaužiusios ir gulbių plunksnų prisirinkusios laumės jau brenda į krantą, prieš auštant šlapiais savo plaukais aptaško žolę, kuri iš ryto nuprausia bičių sugeltas pėdas. Gaivus tas pradžios kvapas ryte, kai varlės jau nutilusios, dangus dar nuraudęs, kažko susigėdęs po tvankios nakties, o vėjyje svajingai sau linguoja smilgos, matyt dar nepamiršusios ką tik regėtų sapnų. Ant jų po pietų versiu žemuoges, iš jų pinsiu vainikus ir kutensiu jomis medžio pavėsyje užsnūdusio kauko nosį.

Vakarop pievose smuikus išsitraukia žiogai, visi kiti suklūsta: boružė tingi lipti mano delnu, smilgos, apsvaigusios nuo savo lingavimo, pakreipia galvas muzikos pusėn, ir net vėjas, matyt kažkur pasiklydo, nes nebesivaiko debesų. Ir taip ilgu, taip gera, lyg ir nenoriu, kad sutemtų, lyg ir kažko laukiu, įtampa... nebetelpu savy, kaip vyšniose nebetelpa raudonis, kaip karštyje netelpa vasaros vynu prisodrintas oras, kaip danguje netelpa lietus. Debesis, it pirmą kartą pabučiuota moteris, suskysta ir puola žemėn išsiliedamas sunkiais lašais. Vasaros lietus, erotinė pievų ekstazė, žemės apvaisintojas, prakaito druską nuplaunantis šventas pagonių vanduo.

O po to pasaulis dvelkia pačiais skaniausiais kvepalais, kurie netilps į jokį prabangų buteliuką, į jokį eliksyrą. Taip kvepia laimė, svaigi ir trumpa, kaip ir vasara baltų krašte. Vakaras čia kvepia laužu, senu medžiu iškaltais kambariais, priplėkusiomis antklodėmis ir liepų žiedais. Boružės jau užmigusios, kaip ir žvejys, vėl pamiršęs ištraukti tinklus, ir laumės jau tuoj nusmes rūbus – jos laukia, kol užges laužas. Ir akyse darosi mieguistai mėlyna, o lūpose taip vaikiškai saldu, prieš miegą išgėrus šilto pieno su šaukštu vasaros pievų medaus.