Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vasara naktį, po lietaus


Norėčiau papasakoti tau triukšmą kuris užpuola mane per pilnatį, kai kaukia šunys ir bliauna asilai asilai asilai, y-aaa y-aaa, vat taip ir  beeeee beeee ir avys, naktis, tylu, tik hašišo užrūkęs senas piemuo nesužiūri savo bandos. Aš pati esu kalnų ožka, strikinėju čia tarp akmenų, prašalaičiams skiemenuodama gimtinės vardą, o ji labai toli, ten kur jie niekad nenukeliaus, net nesapnavo šitie, kalnų žmonės, kad ten ežerai, kur naktimis taškosi laumės, sidabro plaukais apraizgančios valtyje užmigusio girto žvejo irklus. Kad ten kvarkia varlės, dainuojančios lopšinę naktį po lietaus per sąmanas besistiebiančioms voveruškoms. Ten tiesiai iš sūraus mergiotės delno valydamas žuvį berniokas valgo mėlynes. Lyg žiežirbos į šalis laksto perlamutriniai žvynai. Mėlynos lūpos, mėlyni dantys, mėlynos akys, mėlynės ant rankų ir kojų visą dieną prasikarsčius po medžius. Tenai į juodą žemę, į žalią žolę krenta obuoliai.
O naktimis ten taip tylu ir taip ilgu, ir gera, ir lyg kažko laukiu, lyg ir nenoriu, kad išauštų. Uodų zvimbime vis tiek girdžiu, kaip sirpsta vyšnios. Tokios sodriai raudonos, kad atrodo iš to raudonumo suplyš, ir išsilies saldžiu vasaros krauju pagirdydamos naktį.
Išsimaužiusios ir gulbių plunksnų prisirinkusios laumės jau brenda į krantą, prieš auštant šlapiais savo plaukais aptaško žolę, kuri iš ryto nuprausia bičių sugeltas pėdas. Gaivus tas pradžios kvapas ryte, kai varlės jau nutilusios, dangus dar nuraudęs, kažko susigėdęs po tvankios nakties, o vėjyje svajingai sau linguoja smilgos, matyt dar nepamiršusios ką tik regėtų sapnų. Ant jų po pietų versiu žemuoges, iš jų pinsiu vainikus ir kutensiu jomis medžio pavėsyje užsnūdusio kauko nosį.
Vakarop pievose smuikus išsitraukia žiogai, visi kiti suklūsta: boružė tingi lipti mano delnu, smilgos, apsvaigusios nuo savo lingavimo, pakreipia galvas muzikos pusėn, ir net vėjas, matyt kažkur pasiklydo, nes nebesivaiko debesų. Ir taip ilgu, taip gera, lyg ir nenoriu, kad sutemtų, lyg ir kažko laukiu, įtampa... nebetelpu savy, kaip vyšniose nebetelpa raudonis, kaip karštyje netelpa vasaros vynu prisodrintas oras, kaip danguje netelpa lietus. Debesis, it pirmą kartą pabučiuota moteris, suskysta ir puola žemėn išsiliedamas sunkiais lašais. Vasaros lietus, erotinė pievų ekstazė, žemės apvaisintojas, prakaito druską nuplaunantis šventas pagonių vanduo.
O po to pasaulis dvelkia pačiais skaniausiais kvepalais, kurie netilps į jokį prabangų buteliuką, į jokį eliksyrą. Taip kvepia laimė, svaigi ir trumpa, kaip ir vasara baltų krašte. Vakaras čia kvepia laužu, senu medžiu iškaltais kambariais, priplėkusiomis antklodėmis ir liepų žiedais. Boružės jau užmigusios, kaip ir žvejys, vėl pamiršęs ištraukti tinklus, ir laumės jau tuoj nusmes rūbus – jos laukia, kol užges laužas. Ir akyse darosi mieguistai mėlyna, o lūpose taip vaikiškai saldu, prieš miegą išgėrus šilto pieno su šaukštu vasaros pievų medaus.


Komentarai

  1. Mano liudijimas Sveiki visi. Aš esu čia, kad paliudyčiau, kaip aš gavau paskolą iš pono Benjamino po to, kai kelis kartus kreipiausi į įvairius paskolų skolintojus, kurie pažadėjo padėti, bet niekada man nesuteikė paskolos. Kol mano draugas mane supažindino su ponu Benjaminu Lee, jis pažadėjo man padėti ir iš tikrųjų jis padarė, kaip pažadėjo, be jokios delsimo. Niekada nemaniau, kad vis dar yra patikimų paskolų davėjų, kol sutikau p. Benjaminą Lee, kuris iš tikrųjų padėjo paskolą ir pakeitė mano įsitikinimą. Nežinau, ar jums kažkokiu būdu reikalinga tikra ir skubi paskola, susisiekite su ponu Benjaminu per „WhatsApp“ + 1-989-394-3740 ir jo el. Pašto adresu: Lfdsloans@outlook.com, ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mano vardas Milka Djukic ir aš gyvenu Velika Gorica, Hrvatska. Man priklauso drabužių parduotuvė, kuri iš Dievo malonės Velika Goricoje išaugo labai didelė. Prieš keletą mėnesių turėjau finansinių sunkumų savo versle dėl pandemijos, todėl internete susidūriau su p. Tomislavo Gordico komentaru, kuris pasakojo, kaip jis prarado daug pinigų, kol galų gale susisiekė su patikima ir patikima paskolų bendrove. vardas GARANTIJOS PASITIKĖJIMO PASKOLOS ir jis sakė, kad jie siūlo paskolas už labai mažas palūkanas, ir jis nukreipė į juos daug žmonių, ir jie visi sėkmingai pasiskolino.

    todėl susisiekiau su juo pirmiausia per savo el. pašto adresą: gordictomislav@gmail.com, kad patvirtinčiau prieš susisiekdamas su įmone GARANTIJOS PATIKIMOS PASKOLOS el. paštu: anamichaelguarantytrustloans@gmail.com ir jų telefono numeriu: +1 (470) 481-0039, su kuriuo taip pat galite susisiekti per WhatsApp.
    Tada susisiekiau su bendrove, po kelių valandų gavau iš jų atsakymą ir manęs paprašė užpildyti jų įmonės paskolos formą, kurią aš padariau, ir jie taip pat paprašė patvirtinti mano asmens tapatybės kortelę. Taigi, po visko gavau paskolos sutarties sutartį, kurią pasirašiau, ir paskola buvo sėkmingai pervesta į mano banko sąskaitą. Negalėjau patikėti savo akimis, turėjau susisiekti su savo banku ir buvo patvirtinta, kad mano sąskaitoje buvo įskaityta 75 000 eurų suma, kuri buvo patvirtinta man.

    Taigi, naudoju šią laikmeną norėdamas tuo pasidalinti, nes nenoriu, kad kas nors taptų interneto sukčiavimo auka, nes girdėjau, kad internete yra daug paskolų sukčiavimo.
    Jei jums reikia paskolos, susisiekite su patikima paskolų įmone, pavyzdžiui, GARANTIJOS PATIKIMOS PASKOLOS. Taip pat nedvejodami susisiekite su manimi šiuo adresu: milkadukic1@gmail.com, jei jums reikia mano pagalbos ir patvirtinimo.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...