sofija ant sofos

Rūkyti pradėjau šešiolikos. Iš pradžių tik kartais, retais atvejais kai ištrūkdavau iš namų po dešimtos vakaro. Tada dar netraukdavau į plaučius – vos patekus dūmams į burną išpūsdavau padriką debesėlį ir tiek.   Kol vieną kartą, kažkokiame plote rūkant laiptinėje vienas tuo metu man patikęs veikėjas pasakė „tu rūkyt nemoki, cigaretes gadini“. Dar prieš akimirką rankose cigaretė buvusi kaip mano nepriklausomybės, kietumo ir maišto įrankis staiga tapo ginklu, kuriuo nemokėjau šaudyti.   Žūtbūt reikėjo išmokti normaliai rūkyti. Būtinai. Metodas paprastas -   įtrauki dūmų į burną, o tada turi pagalvoti ar balsu pasakyti giliai įkvėpiant   „Ahhhh, mama ateina!“   Kosulys, ašaros, kol baimė buvo nugalėta ir organizmas nebesipriešino – aš puikiai išmokau šitą savižudybės meną. Po poros metų techniką įvaldžiau taip, kad niekas nebeįsivaizdavo manęs be tarp pirštų grakščiai suspaustos cigaretės. Prisimenu, kaip mus , dar su mokyklinėmis uniformomis skersgatvyj...

Skaitau apie egiptietį, valstietį gyvenusį Berato kaime, netoli Luxoro, kadaise septyniasdešimtaisiais. Knygą nusipirkau vos už vieną eurą, aplamdyta, pavargusi, gulėjo tarp krūvos kitų knygų našlaičių Paryžiaus blusturgyje. Ji taip ir vadinasi “Šahatas, egiptietis”, parašyta antropologo, anglo, kuris gyveno su Šahato šeima. Šahatas jaunas vyras, gero būdo, kaime jį visi myli. Bet jis neklauso mamos, kartais rūko hašišą, tingi dirbti laukus. Jo mama našlė, pasipuošusi geriausiais savo drabužiais, pati ji turėjo eiti į laukus išbarti darbininkų – Šahatas nedrįso. Kartą Šahatas įsimylėjo savo pusseserę Batah. Iš tos meilės net atidavė jai dvylika svarų, kurie buvo skirti darbininkams. Jo motina įbrido į skolas. Šahatas vaikščiodamas po kalnus sutiko pasiklydusią turistę, blondinę. Palydėjo ją į miestelį. Nesuprato nė vieno jos žodžio, bet nusprendė, kad ji šimtą kartų gražensnė už Batah, ir jo meilė pusseserei baigėsi. Visas kaimas myli Šahatą. Šahatas myli savo kaimą. Jis n...

Mums be proto pasisekė! Atvažiuojam į Black Sand Beach jau n-tąjį kartą – tas paplūdimys man kaip kokia Trafalgaro aikštė Londone, - čia vykstam tik parodyti svečiams. Diena apsiniaukusi, žmonių vos keli, turisto – nė vieno. Užtat pamatėm būrį nacionalinio parko savanorių, kurie kaip tik ruošėsi ekskavuoti nykstančios rūšies vėžlių lizdą! Stipriausi vėžliukai išsirito ir nuropojo į vandenyną prieš dvi dienas. Paprastai gamtosaugininkai laikosi „išlieka stipriausi“ politikos ir į gamtos reikalus nesikiša. Tačiau, kadangi šie vėžliai sparčiai nyksta, dabar svarbu išgelbėti kiekvieną. Parko savanorės mergaitės guminėmis pirštinėmis apmautomis rankomis švelniai rausia juodo smėlio duobę, kur netrukus atkasa vieną, du, tris... daugybę GYVŲ vėžlių mažylių. Kol jaunikliai ropoja plastikiniuose dubenyse, savanoriai sudeda krūvą kiaušinių lukštų. Kai kurie vėžliukai neišsivystė, neišsirito. Visas procesas užtrunka gerą valandą, per tą laiką aplink susiburia nemažai žmonių. Savanorė...

“Kaip čia tau paaiškinti… aš net į draugystes žiūriū taip… antropologiškai…” prisipažino mano draugė, labai taikliai apibūdindama ir mano požiūrį į žmones. Vieną kartą kažkur rytų londone po bliuzo ar kokio ten koncerto baras užsidarė, metro nebevažiavo, taksi pinigų gailėjau, o mano bičiulė paliko mane vieną – pati dingo kažkur su pačiu bliuzo dainininku. Tada aš, nenorėdama šalti lauke, įsimečiau į šalia vykusį reggae tūsą. Buvo nejauku pusrūsyje tarp dūmuose paskendusių rastamanų su tiurbanais, bet netrukus nugalėjo kone mokslinis smalsumas. Ką jie mąsto? Ką jie valgo pusryčiams? Ir aš pradėjau šokti, linguoti regio ritmu. Dance dance dance, kaip sake Murakamis…   Mano vyras niekaip nesupranta, kodėl labiausiai noriu aplankyti Luizianą ir Teksasą. “Juk dauguma ten konservatyvūs, riboto mąstymo, rasistai, homofobai…” O aš į juos žiūrėsiu kaip į kokią Pietų Amerikos gentelę – antropologiškai. Ką jie mąsto? Ką jie valgo pusryčiams?   Nesusitapatinti. “Kiekvien...

Pliaže susipažinom su dviem draugais italais. Vienas - raumeningas ir glotnus, nusidepiliavęs kiekvieną kūno lopinėlį, įdegusią odą papuošęs tatuiruotėmis, plikas, šaudantis akimis į moteris, mažakalbis. Kitas – smulkutis, išblyškęs, šviesiaplaukis, akiniuotas, intelektualaus veido, šnekus. Drauge jie atrodo kaip sporto klubo treneris ir pervargęs doktorantas. Bet pro išvaizdos šydą matyti, kad bičiuliai labai skiriasi ir savo esme. Kodėl jie atostogauja kartu? „Vaikystės dr ... augai“ – ir viskas aišku. Keista, kad tiems, su kuriais mus vienija nostalgiška praeitis, atleidžiame beveik viską. Dairausi tarp savo vaikystės draugių – mus dabar tesieja tas keistas kiemo-kraujo ryšys. Ir pirmi kartai... Man dažnai nepatinka kaip jos rengiasi, ką valgo, su kuo miega, ką dirba. Bet mes vis tiek priklausome tai pačiai genčiai, nors tu ką. Užtat kokia reikli esu naujai sutiktiems pažįstamiems! Menkiausias keistumas, netaktas ar politinių nuomonių skirtumai ir jau apsisuku ant kulno: ...

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Šitaip mes kaiminystėje pakelėse perkame vaisius. Sustojam, paminkom avokadus, pasirenkam kas patinka, ir paliekam šeimininkams dolerį ar du metalinėje dėžutėje (kainos būna surašytos kur nors šalia, ant popieriuko).

Kaip tikri paryžiečiai vengia Eifelio, Londoniečiai - Londono akies, taip ir aš ilgą laiką kažin kodėl atidėliojau plaukiojimą su delfinais. Ir kai saulėtomis popietėmis sutikti turistai, jaudulio ir saulės nuraudintais skruostais, dar neišdžiūvusiais plaukais, lyg maži vaikai krykštaudami pasakodavo "plaukiojau su būriu delfinų!" aš tik abejingai trūktelėdavau pečiais. Didelio čia daikto.... Ir niekad neišsiduodavau, kad pati delfinus esu stebėjusi tik iš toli - nes vis tingiu atsikelti ankstų rytą, nors gyvenu nuo tų delfinų vietos vos dešimt minučių kelio. Tekstas jau darosi nuspėjamas. Šiandien, tingią vėlyvą popietę, kai mano draugė pirštu parodė man kur žiūrėti po vandeniu, iš to džiaugsmo net išspjoviau vamzdelį ir vos neprigėriau. Po manim, saulės nutviekstame žydrame vandenyje praplaukė koks dvidešimt delfinų. Į krantą išlipau su nuoširdžia turistės išraiška veide. Ir vis tiek nematau prasmės fotkinti to, ką matau po vandeniu ir visokių bokštų. Tam skirtos prof...

Grįžusi į Lietuvą švaistausi lyg milijonierė. Ne dėl to, kad viskas čia būtų pigiau (nors kai kas tikrai pigiau), ir ne dėl to, kad tikrai būčiau be proto išalkusi cepelinų ir juodos duonos. Cepelinų kailiuką (nes nevalgau mėsos nei grietinės) skaniai suvalgiau vieną kartą ir to pakako iki kitų metų. Juoda duona dabar pusryčiams atrodo jau per sunki. Mama ir močiutės kas dieną braukėsi prakaitą prie karštų puodų. O aš vis leidau pinigus. Vienas euras, du eurai, trys eurai, vi enas, du, trys... Neverčiant į litus daug kas atrodo labai pigu. Daug kas - brangu, net lyginant su komercinėmis Havajų ar Londono kainomis. 1,5 euro už mažytį mineralinio vandens buteliuką kažkur Stiklių gatvėje? Na ok, ką darysi. 10 eurų už taksi nuo stoties iki oro uosto? Bet negi dabar barsiuosi tokį ankstų rytą su vargšu taksistu, jis gi sunkiai dirba... Ir šitaip visą laiką, kol pajutau, kad toks pinigų leidimas, tai tarsi mėginimas išpirkti kažinkokią kaltę. Gal, kad emigravau? Gal todėl, kad lietuvių ...

Et, gyvenimėli, kada tu pablogėsi...? :) Vienas populiaresnių darbų Bigailande yra house sitingas. Žodžiu, kai tik dėdės ir tetos išvyksta atostogų į žemyną, kiekvienas geras house-siteris susikviečia savo brolius, seses ir parduotuvių kasininkus, ir tada mes visi drauge vaidiname herojus iš "Saulėta Pakrantė"...

Pas mano vyrą į darbą užėjusi moteris pasiūlė savaitgalį užsukti į svečius ir jos sode prisiskinti vaisių. Šitaip nutinka dažnai – mes didžiuojamės ir lankstinukuose rašome, kad didžioji dalis restorano produktų užauginta vos mylios atstumu. Vietos fermeriai, sodininkai, mūsų kaimynai neša mums vaisius mainais į burritos kuponus. Vietos bendruomenėje barteriniai mainai įprasti. Paskutin į kartą mano vyras išrašė nei daug nei mažai – kuponą trisdešimt penkiems burritos ir salotoms, mainais už mano vizitą pas naturopraktikos gydytoją. Tad sekmadienį išsiruošę rinkti vaisių tikėjomės dar vieno jaukaus fermerių būsto. Pirmiausiai privažiavome raitytus metalinius vartus su videokameromis, o pakilę į kalną pasiekėme vilų kompleksą su turkio mėlynumo infinity baseinu, nuo kurio atsiveria vaizdas į vandenyną ir Kealakekua įlanką. -           Aloha, prašom prašom – moteris pamojo ranka į savo vaismedžių sodą. – Aš mokausi būti filantrope... – s...

Apie kažkokį Čihulį pirmą kartą išgirdau Havajuose, vaikščiodama po Honolulu meno muziejų. Mano vyras užsidegęs pasakojo, kad žemyne yra toks menininkas, kuris ten kažką pučia iš stiklo. Akyse išsyk stojo tetos indaujoje dulkančios kičinės gulbės, ir tąsyk aš greitai pakeičiau temą. Atvykę į Seattle‘ą iš ryto skubėjome link Space Needle bokšto, kurį jau iš tolo grožiu užgožė šalia išdygusios milžiniškos stiklo gėlės. Tai buvo turbūt brangiausias mano muziejaus bilietas (ypač ... pratusiai prie visų Londono nemokamų), bet ir vienas įspūdingiausių. Dale Chihuly (g. 1941 m.) – vienas garsiausių stiklo skulptorių, amerikietis. 1976 patekęs į autoavariją, dūžtantis stiklas jam supjaustė veidą, viena akimi nebemato. Po 1979 bodysurfingo metu patyrė peties traumą, nuo tada nebegali pats pūsti stiklo ir šį darbą už menininką atlieka kiti. “Esu labiau choreografas nei šokėjas”, teigia Čihuli, džiaugdamasisi kad iš šalies jis turi daugiau matymo perspektyvų,ir vis taip pat aktyviai dalyva...