Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Kovo, 2017

Kodėl nuo šiol aš valgau tik sidabriniais šaukštais: apie daiktiškumą ir paleidimą

Kraustydamasi iš namų du kartus skyriausi su vyru. Mintyse. Tiek daug ginčų kilo dėl to, ką palikti,o ką išmesti, kad dabar net nebenorime pirkti savo būsto, atrodo geriau amžinau gyventi šitame, nuomojamame, nei vėl patirti tą kartoninių dėžių pragarą. Galiausiai supratau esminius mudviejų skirtumus: Maiklas jaučiasi saugus kaupdamas, apsistatęs daiktais, kurių kada nors gali prireikti. O mano komfortas priklauso nuo laisvės ir lengvumo – kai visa manta telpa į vieną lagaminą ir bet kada galiu pakelti sparnus. Ilgą laiką taip ir gyvenau – su vienu lagaminu, griežtai paisydama taisyklės, kad įsigijus naują daiktą būtinai reikia vieno seno... Bet dabar prisidėjo dukrelės daiktai, ir, aišku, knygos, kurias, kaip kvaiša atsiskraidinau iš Havajus net iš Lietuvos. Mano kaimynė pataria neklausti vyro ką mesti, ką palikti ir šitą reikalą sutvarkyti gudriai, tyliai. Moteriškai. „Aš kas keletą mėnesių išmetu vyro drabužius ir nuperku jam naujų, jis net nepastebi.“ – sako ji. Bet aš

Labai trumpai: kaip gavau Julia Janus rūbus ir kodėl esu tikra ponia

Tėtis neseniai sumąstė surasti dailininką, kuris nutapytų mano ir sesers portretus. Sakė, norįs atkurti išnaikintas lietuvių aristokratijos tradicijas. Kad galiausiai, po dešimtmečių ar net šimtmečių mūsų atžalos žvelgtų ne į skaitmenines nuotraukas, bet ant sienų kabančias drobes... Gal ir nebloga mintis, bet kokie gi iš mūsų aristokratai... Gyvendama JAV jau beveik atpratau valgyti su peiliu ir šakute. Ir nors dažnokai mintyse pašiepiu tėčio pretenzijas į aristokratiją, vis dažniau gyvenime būna tokių momentų, kaip pati pasijuntu lyg tikrų tikriausia ponia. Ne tod ėl, kad mano proseneliai kadaise buvę Kauno grietinėlė, ir ne todėl, kad sąmoningai norėčiau būti puikesnė nei kiti. Tiesiog, atsiprašau už banalumą, bet informacijos srautų kontekste vis dažniau suvokiu kiek daug man duota. Čia kalbu ir apie Afrikos badaujančius vaikus, ir apie Brazilijos favelas, ir Mumbajaus lūšnynus, ir pabėgėlius iš Sirijos, ir Šiaurės Korėjos gyventojus, ir savo klasiokes, kurios dar nebuvo Havajuos