Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2014

Meinstrymas - kodėl verkčiau ištekėjusi už Džordžo Klūnio

Man labai gaila jaunutės šviesių akių blondinės, kuri tą pagirių rytą, tiesa šiek tiek aptinusi, susivokė ištekėjusi už dvigubai vyresnio vyriškio. Aš ne blondinė, ir jau žinojau, kad ruošiantis kino kritikos maratonui būtinai reikia paskaityti Andre Bazeno esė. Kuo daugiau, tuo geriau. Pffff, kas man tas Bazenas? ! Klasikas, brangioji , filmų teorijas pavertęs akademine disciplina. Belieka nutęsti „Aaaaa“ ir įtraukti dar vieną veikėją į gūglinimo darbų sąrašą. Nes yra ne tik privalai turėti bet ir privalai žinoti sąrašas. Ir kol visi lyg susitarę dūsauja saulelei vėl atkopiant budinant svietą per ilgus donelaitiškus mokslo metus, prie psicho-socialinio spaudimo suprasti „kunderiškas“, „triersiškas“, „tolstojiškas“ niuansus prisideda vis naujų žodžių, kuriuos kol kas Microsoft word‘as dar neapdairiai braukia kaip klaidas . Tie nauji žodžiai ir veikėjai yra ne popsas , ne mainstrymas ,ir ne nuvalkiota klasika , bet vyšnios ant pogrindžio subkultūrų tortų, kurių pagrindą s

Vulkano bezdalai, cunamio sirenos

Drybsau ant sofos, akimirką sutrikusi apsidairau ką kaltinti, bet pasirodo pabezdėjo ne kas kitas, o ugnikalnis. Pro vulkano šonus išsiveržus sieros sulfato junginiams ore tvyro supuvusių kiaušinių kvapas. „Mums pasisekė, kad plutoje yra įtrūkimų. Šitaip pro šonus ugnikalnis nuolat nuleidžia garą, dėkui dievams, niekad taip ir nesprogdamas... Kol kas.“ Mūsų kaimynas, profesorius sako visada laikąs pilną benzino baką, kad pasigirdus pavojaus sirenoms nereikėtų grūstis benzino kolonėlės eilėje. „Žmonės čia gyvena dešimtis metų ir vis tiek pasigirdus cunamio sirenoms elgiasi lyg begalviai turistai.“ O ką daryti pasigirdus tai sirenai? – klausiu. – Bėgti? Profesorius linkčioja galva, bet šypsosi. „Bėgti, bėgti,“ - tik ne pėsčiomis ir ne galvotrūkčiais, kaip rodo per filmus, kai paknopstomis skuodžiama nuo atsiritančios bangos (ir tik žioplys operatorius stovi kaip įsmeigtas), bet civilizuotai – „Ramiai pasiimti pasą, kompiuterį ir keletą reikalingiausių daiktų, ir, juk sakau, visada laik

Menas taksistams

Vieną tamsią Kalėdų naktį, kai didmiestyje buvo kone sustojęs viešasis transportas ir visi žmonės sėdėjo apsikamšę namie arba skubėjo į svečius valgyti keptų kalakutų, pasiekę dvyliktą dangoraižio aukštą lifte užstrigo Tracey Emin ir bevardis juodaodis apsaugininkas. Tracey tą vakarą apsitempusi raudona suknele, pro kurią virste virto krūtys, dėbtelėjo į jos iškirptėn įsispoksojusį vyriškį ir atsisėdusi ant žemės užsirūkė. „Įsijungus priešgaisrinei signalizacijai jie atkeliaus mūsų gelbėti“ sakė drauge su žodžiais išversdama ir kamuolį dūmų. Vyriškis iš „...kažkur iš Afrikos“ , kuris dirba už „šešis su centais“ svarus per valandą kad išmaitintų savo daugiavaikę šeimą ir trenkta menininkė, gaunanti dešimtis tūkstančių už savo pridergtus patalus. Jie vienas į kitą žiūri, šypsosi, galbūt nusikeikia bet išlieka mandagūs, nors gyvena skirtingose galaktikose, nepaisant angliškų žodžių supratimo abu kalba skirtingomis kalbomis ir būtų absoliutūs ateiviai vienas kito galvose. Žiūrėdamas

Diagnozė - senmergė

Šiai diagnozei nustatyti būtinas vienintelis simptomas – būti moterimi. Priklausomai nuo geografinės lokacijos – kaime ar mieste – jos amžius vyrauja nuo dvidešimt aštuonerių iki šimto metų. Tiesa iki trisdešimt penkerių jai dar geranoriškai patariama šokti į nuvažiuojančius traukinius, bet vėliau jau smagiai šnabždamasi kad „nėra valčių“, ne tik traukinių. Kitas būdingas bruožas – dažniausiai įsižeidžia ir pasišiaušia pavadinta senmerge. Nėra ko stebėtis, juk naktį niekas vargšės nesušildo, todėl ir vaikšto moterėlė nuo ryto sustingusiais kaulais, susiraukusi. Iš esmės senmergės bruožai skirstomi į dvi grafas: „Todėl IR senmergė “   ir „Todėl KAD senmergė“ Pirmajai priskiriami įgimti moters bruožai. Didelė nosis, žvairokos akys, siauri reprodukcijai netinkami klubai, itin liaunas kaulėtas kūnas (juk vyrai ne šunys) – bet koks „gamybinis brokas“, nepatrauklumas apvaisintojams, be abejonės, nulemia moters senmergystę. Trumpai tariant „ negraži , todėl niekas ir neėmė“. 

Penktadienis saloje

Kiekveną pirmą mėnesio penktadienį Hilo miestelyje šventė – meno galerijos dirba iki dešimtos vakaro, gatvėse groja regi muzikytė, o kultūrnamyje, atsiprašau, Hilo šiuolaikinio meno rūmuose, vyksta koks nors renginys. Atėjome pavėlavę (aš vis dar negaliu įsikirsti, kad čia ne Londonas, kur pakvietus 6pm tiesiog nepadoru ant durų slenksčio pasirodyti anksčiau nei septintą), bet kaip tik suspėjome į finalinį paradą. Improvizuotu podiumu žygiavo džinsiniais šortais apsitempusios panos ir pora transvestitų, ir jos ir jie gausiai plaukotomis blauzdomis ir psichodeliniais ornamentais išpieštomis krūtinėmis. Žodžiu prisižiūrėjome visokių formų papukų, ir tik stovėdama eilėje prie limonado jau iš arti pamačiau, kad speneliai tai užklijuoti lipdukais. Panos ir po šou nesivargino prisidengti (matyt, psichologiškai, tų lipdukų užtenka) ir visą vakarą maklinėjo minioje nuogomis krūtinėmis. Vadinasi body art (tapybos ant kūno) šou. Žiūrovai čia buvo visas kaimas, keistai pasijutau, kai trečią sav

Hilo salos istorijos

Vaikštau gatvėmis, karšta. Pamiršau pasitepti saulės kremu. Gatvės plačios, pustuštės, apstatyos vieno aukščio pastelinių spalvų pastatais, kur ne kur vėjyje šiūruoja palmių šakos, pro šalį rieda dideli ir platūs amerikietiški pikapai, akindami saulės atšvaitais ant sidabriškų savo paviršių. Visai netoli mėlynuoja vandenynas. Šį rytą buvau įbridusi išsimaudyti – vanduo turkio žydrumo, Baltijos jūros šaltumo, bet svarbiausia juodos šiurkščios matinės uolos, išdrabstytos žydrame vandenyje lyg mažo vaiko smėlio pilys. Sustingusi lava, sako kaimynai. Jie žiūri į mane smalsiai, nežinau, ar todėl, kad dar neturiu aloha marškinėlių, ar dėl angliško odos baltumo. Knygyne klausiu, ar jie superka knygas? Superka. O manęs klausia, iš kur toks akcentas? Ir vėl prasideda: o kokia jūsų sostinė? O kur yra Talinas? O rusiškai moki? O kodėl moki? Pasakyk ką nors lietuviškai? Prisijungia dar vienas vyriškis ir nebespėju atsakinėti į klausimus. O Lietuvoje visi tokie aukšti? O tu ir angliškai skait

Stiuardesius

Lėktuve prisistatė stiuardesius, klausia iš kur aš. Lifiueinija, sakau, o tas kad apsidžiaugė, šypsosi. Klausia, sostinė Vilnius ar Talinas? Nu gi Vilnius... O ten verta važiuoti? Nu gi verta... Nueina. Grįžta. Vėl klausinėja – kiek laiko užtruktų nuvažiuoti nuo Talino iki Vilniaus, jeigu neskubant, aplankant visas tris šalis? Aiškinu, skaičiuoju. Sakau, aš šį rudenį iki Talino nuvažiavau per dešimt valandų, per kaimus... O jis vėl: o ką aplankyti Lietuvoje? Sakau google yra, aš jokių slaptaviečių nežinau... Nidos nepražiopsoti tik... Ir jau noriu eiti nusnausti, o jis vėl: o kaip lietuviškai sakote thank you? Ačiū, sakau. Ačiū. O jis juokiasi, sako taip kaip mes čiaudėjam, ane? Kaip apči? Bet man nejuokinga. Jis sako, kad kitą vasarą važiuos motociklu po Baltijos šalis. Sėkmės kelionėse, palinkiu jam, jau po dešimties valandų skrydžio lipdama laukan. O jis atsisuka ir sako man lietuviškai: labai ačiū, viso gero! Nu gi lietuvis... Trenktas. Nesuprantu, jis norėjo pažiūrėti ar aš sosti