"Pravėrusi duris nustembu,
kad lauke jau beveik tamsu. Gatvė tuščia ir ūkanota, nors netoliese girdėti
automobilių ūžesys, aplink nėra nė vieno praeivio, tik mano juodo pirkinių
krepšio ratukai darda riedėdami nuo lietaus šlapiu grindiniu, o aš džiaugiuosi,
kad manęs niekas nemato. Artėdama prie Haid Parko metro gūžiuosi, ant plaukų
Žemaitės stiliumi užsirišu skarą – jau geriau tegul dabar žmonės laiko
mane keistuole nei nužiūrinėja kaip moterį, kurios vaidmeniui aš dar
nepasiruošusi, – neapsirengusi, nepasidažiusi blakstienų tušu ir plaukai
susegti taip, kad man nepatiktų vyras, kuriam patiktų šitaip besišukuojanti
moteris. Turiu du veidus – išeiginį ir nematomą. Žinau, kad daktaras J. C.
Alenas dabar labai nori užduoti man klausimų, bet mintyse nutildžiusi jo balsą
leidžiuosi į metro tunelį, krepšys barška trankydamasis į cementinius laiptus,
aplink jau daugybė žmonių, piko valanda, bet aš jų nematau ir įsivaizduoju
esanti nematoma visą kelią iki Kovent Gardeno, kur išlipusi iš karto patraukiu
į „Dirty Martini“ baro tualetą – persirengti. Šįsyk iš krepšio išsitraukiu
pilko aksomo glaustinukę ir švelniai rožinį šiek tiek pūstą daugiasluoksnį
tiulio sijoną, siekiantį kelius, įkūnijantį neišsipildžiusią vaikystės svajonę
tapti balerina. Susiruošiu beveik dviem valandom vėliau, nei planavau, nes
Brigita jau dukart perspėjo, kad vėluos. Ji turbūt gavo netikėtą pasiūlymą
susitikti su savo mylimu seniu. Aha, pati ji taip ir sako – „mano senis“;
jos meilužis – keturių vaikų tėvas, vedęs šešiasdešimt dvejų metų rudis
škotas. Ką ji jame mato, neįsivaizduoju. Ji ir pati prisipažįsta nežinanti, bet
vis tiek svajojanti, kad vieną dieną jis paliks savo kvailą žmoną, beveik
Brigos bendraamžius vaikus ir išsikraustys su ja į mažą kaimelį Portugalijoje,
ant jūros kranto, kur jis žvejos, o Brigita darinės jo sugautas žuvis.
Nusišneku. Iš tiesų Brigita norėtų nuo jo paprasčiausiai pastoti ir likti
Londone, bet negali – seniui buvo atlikta vazektomija. Ir šiaip tie
šešiasdešimt dveji... Kartą per mėnesį jis užsako viešbučio kambarį, už kurį
jiedu su Briga moka per pusę, o kartais Brigita sumoka visą sumą, nes senio
žmona tikrina jo banko išklotines ir velniškai įsiustų, pamačiusi sąskaitą už
viešbučio kambarį ne šiaip kokioje komandiruotėje, bet netoli namų, Londone.
Senis išgeria viagros tabletę ir laukia Brigitos, o ši, anksčiau atsiprašiusi
iš darbo, išsičiustijusi, išsikvepinusi, įsisegusi auskariukus, po visais
paltais jausdama odą dilginančius išeiginius apatinukus, gaudydama kvapą lekia
metro tuneliais ir raudonais autobusais pas jį, savo senį, mylimąjį. Ir šitaip
šešerius metus.
– Bet aš jį labai
myliu, – sako ji.
– O tu
su žmona vis dar myliesi? – klausia Brigita savo senio.
– Ne.
– O jūs vienoje lovoje
miegate?
– Taip.
– Su pižamom?
– Taip.
– O kiek antklodžių turite?
– Nežinau.
Brigitos krūtinė prisipildo
tamsaus teliūskuojančio vandens, ją slėgte slegia ta vandens tamsa, atrodo,
išsiverš pro gerklę, ištrykš per nosį, ištekės ašaromis. Bet ji tik nuryja
susikaupusias seiles.
– Aš tave labai
myliu, – sako jai senis atsisveikindamas, kai Brigita, jau gailėdamasi to,
kas ką tik nutiko, skubriai maunasi pėdkelnes ir važiuoja į Kovent Gardeną
visko man papasakoti.
Tada ji, rankoje neapdairiai
teliūskuodama raudonojo vyno taurę, kalba:
– Kas yra meilė? Filmai,
knygos, pasakos... Atsibusti šilkiniuose pataluose, gauti į lovą atneštų
braškių, šampano ir bučiuotis bučiuotis bučiuotis... Kai per filmus rodo tuos
rytinius bučinius, aš iš karto galvoju – o dantų juk neišsivalė... Fe! Juk
viskas turi būti tvarkingai, laiku, švariai.
Po dviejų taurių vyno prieš
vakarienę:
– Britų aukštuomenė! Kodėl
visi jų nori? Strazdanoti, pablyškę ar paraudę, nugeibę, su baltomis
apykaklėmis ir golfo megztukais... Fe!
Brigita niekada nebuvo
suartėjusi su jaunesniu nei keturiasdešimties metų vyru.
– Verta pabandyti, –
tikinu.
Po vakarienės ir dviejų
butelių vyno, pasidalijusios sąskaitą per pusę ir abi nebyliai sutarusios dėl
didesnių, nei įprasta, arbatpinigių, nes čia dar sugrįšime, nes šitaip visą
vakarą prabalbatavusios lietuviškai bandome išpirkti savo pigios Rytų
europietės stigmą, einame gatve susikibusios už parankių į kitą barą dar vyno,
kurį gerdamos viena kitai žadėsime, pačios tuo netikėdamos, kaip iš esmės
keisime savo gyvenimus. „Bado streikas už Palestiną“ – per plakatą net
nematyti paties jį laikančio žmogaus. Šalia vyras, apsivožęs geltonu šalmu, gręžia
šaligatvį. Dirba. Vienuolika vakaro. O mudvi einam įkaušusios ir sprendžiam
egzistencinius klausimus – ką čia tokio nuveikus, gal pasaulį gelbėti?
Briga sako:
– Važiuosiu savanoriauti.
– Į Afriką?
– Ne,
į Afriką kažkodėl nenoriu. Mane labiau į Aziją traukia.
– Aha, – sakau. –
Mano buto draugė Emilė irgi gelbės pasaulį. Neteko darbo, tai dabar važiuos į
jogos kursus Azijoje. Paskui svajoja išmokyti Londono bankininkus medituoti.
– Gal Indijoje?
– Balyje.
– Oho.
– Aha.
Ir einame toliau. Vis dar
įkaušusios. Po vienuolikos penkiolika.
– Mano močiutė ligoninėj
Lietuvoj, – staiga sako.
– Ir ką?
– Nieko, daktarai
sakė – gyvens.
– Aha.
– Bet žinai, kažkaip sąžinė
graužia.
– Žinau, –
sakau. – Aną savaitę skambino mano teta, pasakojo, kaip ji savo šunelį
maitino. Tas pudelis nukriošęs labiau už ją pačią, jau be dantų, nesukramto.
Teta sako, nusipirkau pietums pomidorą, bet ai, atidaviau Pifukui. O man taip
keista tada, galvoju, kaipgi žmonės perka pietums VIENĄ pomidorą? Supranti?
– Aha. Geriau po šimtą svarų
giminėms kas mėnesį nusiųstume.
Valandėlę žingsniuojame
tylėdamos. Tada aš sakau:
– O žinai, kai pernai grįžau
į Lietuvą atostogų, man teta davė šimtą litų gimtadienio proga. Norėjau neimt,
bet įkišo. Tai va... – parodau jai ant bevardžio piršto sidabrinį
žieduką. – Blizga.
– Blizga..."
... ... ...
Komentarai
Rašyti komentarą