Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"TRISDEŠIMT"








"Pravėrusi duris nustembu, kad lauke jau beveik tamsu. Gat­vė tuščia ir ūkanota, nors netoliese girdėti automobilių ūžesys, aplink nėra nė vieno praeivio, tik mano juodo pirkinių krepšio ratukai darda riedėdami nuo lietaus šlapiu grindiniu, o aš džiaugiuosi, kad manęs niekas nemato. Artėdama prie Haid Parko metro gūžiuosi, ant plaukų Žemaitės stiliumi užsirišu skarą – jau geriau tegul dabar žmonės laiko mane keistuole nei nužiūrinėja kaip moterį, kurios vaidmeniui aš dar nepasiruošusi, – neapsirengusi, nepasidažiusi blakstienų tušu ir plaukai susegti taip, kad man nepatiktų vyras, kuriam patiktų šitaip besišukuojanti moteris. Turiu du veidus – išeiginį ir nematomą. Žinau, kad daktaras J. C. Alenas dabar labai nori užduoti man klausimų, bet mintyse nutildžiusi jo balsą leidžiuosi į metro tunelį, krepšys barška trankydamasis į cementinius laiptus, aplink jau daugybė žmonių, piko valanda, bet aš jų nematau ir įsivaizduoju esanti nematoma visą kelią iki Kovent Gardeno, kur išlipusi iš karto patraukiu į „Dirty Martini“ baro tualetą – persirengti. Šįsyk iš krepšio išsitraukiu pilko aksomo glaustinukę ir švelniai rožinį šiek tiek pūstą daugiasluoksnį tiulio sijoną, siekiantį kelius, įkūnijantį neišsipildžiusią vaikystės svajonę tapti balerina. Susiruošiu beveik dviem valandom vėliau, nei planavau, nes Brigita jau dukart perspėjo, kad vėluos. Ji turbūt gavo netikėtą pasiūlymą susitikti su savo mylimu seniu. Aha, pati ji taip ir sako – „mano senis“; jos meilužis – keturių vaikų tėvas, vedęs šešiasdešimt dvejų metų rudis škotas. Ką ji jame mato, neįsivaizduoju. Ji ir pati prisipažįsta nežinanti, bet vis tiek svajojanti, kad vieną dieną jis paliks savo kvailą žmoną, beveik Brigos bendraamžius vaikus ir išsikraustys su ja į mažą kaimelį Portugalijoje, ant jūros kranto, kur jis žvejos, o Brigita darinės jo sugautas žuvis. Nusišneku. Iš tiesų Brigita norėtų nuo jo paprasčiausiai pastoti ir likti Londone, bet negali – seniui buvo atlikta vazektomija. Ir šiaip tie šešiasdešimt dveji... Kartą per mėnesį jis užsako viešbučio kambarį, už kurį jiedu su Briga moka per pusę, o kartais Brigita sumoka visą sumą, nes senio žmona tikrina jo banko išklotines ir velniškai įsiustų, pamačiusi sąskaitą už viešbučio kambarį ne šiaip kokioje komandiruotėje, bet netoli namų, Londone. Senis išgeria viagros tabletę ir laukia Brigitos, o ši, anksčiau atsiprašiusi iš darbo, išsičiustijusi, išsikvepinusi, įsisegusi auskariukus, po visais paltais jausdama odą dilginančius išeiginius apatinukus, gaudydama kvapą lekia metro tuneliais ir raudonais autobusais pas jį, savo senį, mylimąjį. Ir šitaip šešerius metus.
– Bet aš jį labai myliu, – sako ji.
– O tu su žmona vis dar myliesi? – klausia Brigita savo senio.
– Ne.
– O jūs vienoje lovoje miegate?
– Taip.
– Su pižamom?
– Taip.
– O kiek antklodžių turite?
– Nežinau.
Brigitos krūtinė prisipildo tamsaus teliūskuojančio vandens, ją slėgte slegia ta vandens tamsa, atrodo, išsiverš pro gerklę, ištrykš per nosį, ištekės ašaromis. Bet ji tik nuryja susikaupusias seiles.
– Aš tave labai myliu, – sako jai senis atsisveikindamas, kai Brigita, jau gailėdamasi to, kas ką tik nutiko, skubriai maunasi pėdkelnes ir važiuoja į Kovent Gardeną visko man papasakoti.
Tada ji, rankoje neapdairiai teliūskuodama raudonojo vyno taurę, kalba:
– Kas yra meilė? Filmai, knygos, pasakos... Atsibusti šilkiniuose pataluose, gauti į lovą atneštų braškių, šampano ir bučiuotis bučiuotis bučiuotis... Kai per filmus rodo tuos rytinius bučinius, aš iš karto galvoju – o dantų juk neišsivalė... Fe! Juk viskas turi būti tvarkingai, laiku, švariai.
Po dviejų taurių vyno prieš vakarienę:
– Britų aukštuomenė! Kodėl visi jų nori? Strazdanoti, pablyškę ar paraudę, nugeibę, su baltomis apykaklėmis ir golfo megztukais... Fe!
Brigita niekada nebuvo suartėjusi su jaunesniu nei keturiasdešimties metų vyru.
– Verta pabandyti, – tikinu.
Po vakarienės ir dviejų butelių vyno, pasidalijusios sąskaitą per pusę ir abi nebyliai sutarusios dėl didesnių, nei įprasta, arbatpinigių, nes čia dar sugrįšime, nes šitaip visą vakarą prabalbatavusios lietuviškai bandome išpirkti savo pigios Rytų europietės stigmą, einame gatve susikibusios už parankių į kitą barą dar vyno, kurį gerdamos viena kitai žadėsime, pačios tuo netikėdamos, kaip iš esmės keisime savo gyvenimus. „Bado streikas už Palestiną“ – per plakatą net nematyti paties jį laikančio žmogaus. Šalia vyras, apsivožęs geltonu šalmu, gręžia šaligatvį. Dirba. Vienuolika vakaro. O mudvi einam įkaušusios ir sprendžiam egzistencinius klausimus – ką čia tokio nuveikus, gal pasaulį gelbėti? Briga sako:
– Važiuosiu savanoriauti.
– Į Afriką?
– Ne, į Afriką kažkodėl nenoriu. Mane labiau į Aziją traukia.
– Aha, – sakau. – Mano buto draugė Emilė irgi gelbės pasaulį. Neteko darbo, tai dabar važiuos į jogos kursus Azijoje. Paskui svajoja išmokyti Londono bankininkus medituoti.
– Gal Indijoje?
– Balyje.
– Oho.
– Aha.
Ir einame toliau. Vis dar įkaušusios. Po vienuolikos penkiolika.
– Mano močiutė ligoninėj Lietuvoj, – staiga sako.
– Ir ką?
– Nieko, daktarai sakė – gyvens.
– Aha.
– Bet žinai, kažkaip sąžinė graužia.
– Žinau, – sakau. – Aną savaitę skambino mano teta, pasakojo, kaip ji savo šunelį maitino. Tas pudelis nukriošęs labiau už ją pačią, jau be dantų, nesukramto. Teta sako, nusipirkau pie­tums pomidorą, bet ai, atidaviau Pifukui. O man taip keista tada, galvoju, kaipgi žmonės perka pietums VIENĄ pomidorą? Supranti?
– Aha. Geriau po šimtą svarų giminėms kas mėnesį nusiųstume.
Valandėlę žingsniuojame tylėdamos. Tada aš sakau:
– O žinai, kai pernai grįžau į Lietuvą atostogų, man teta davė šimtą litų gimtadienio proga. Norėjau neimt, bet įkišo. Tai va... – parodau jai ant bevardžio piršto sidabrinį žieduką. – Blizga.
– Blizga..."


... ... ...



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man