Papasakoti Indiją, ne kaip istoriją, ne kaip
kelionę - kaip moterį, įsivyniojusią į
nesuskaičiuojamą daugybę spalvotų sarių, įsisupusią į skaras, apsimuturiavusią
galvą, ant kurios želiančių juodų plaukų žvilgumo vis tiek nepaslepia gelsvi audinio
nėriniai ir šiam slystelėjus žemyn matyti raudonu pirštu palytėta aksominė kakta. Jos sariai, vieni
iš šilko, apkarstyti žaismingai tindiliuojančiais dzinguliukais, išsiuvinėti
aukso siūlais, perlamutriniais žvynais ir čia pat ant grindinio byrančiais
karoliukais, aptaisyti kutais kurių kiekvieno gale įtaisytas tikras perlas;
kiti - sintetiniai, nuklijuoti plastikiniais blizgučiais, vietomis nuskalbti,
kai kur įplyšę, kabantys atbrizgusiais siūlais padurkuose; praskleidus suadytas
skaras matyti sportiniai marškinėliai su kriketo komandos pavadinimu; nuplėšus
jos sijonus moteris lieka su išsipūtusiomis prie kulkšnių rauktomis gėlėtomis
plonyčio audinio alibaba kelnėmis,
kurios einant gatve persišviečia saulėje taip, kad matyti po jomis džinsais
aptemptos kojos. Bet nespėjus įsiminti jos skaros raštų, moteris netikėtai
stabteli prie slenksčio įgudusiu judesiu nusispirdama sandalus ir sužvangėjusi
ant kojų prisegtomis grandinėlėmis pradingsta tamsiose durų žiotyse. Ar sakiau,
kad net elgetos ten dėvi papuošalus? Po valandėlės pro tas pačias duris išeina
visa apsitaisiusi juodu hidžabu, veidą užsidengusi tamsiu tinklu ir tik dėl
apyrankių skimbtelėjimų galima įtarti, kad gal ta pati? Stebuklinga moteris, kurios niekaip nenurengsi. Kaip tie
manekenai Bombėjaus vitrinoje, kuriuos pridengia perrengiant - niekada nebūna
nuogi. Kaip amžina jaunamartė, gundanti
siekiančius nepasiekiamo, trokštančius nubusti sapne, kurie vynioja vynioja jos
šilkus ir diržus, lukštena lyg saldainį po sluoksnį nulupdami čežančius švarkus,
liemenes, sijonus, o po jais vis kitas, kitos spalvos, vis kito rašto. Kol
supranti, kad bandydamas ją nurengti pats įsisupai į skaras, kašmyro pašminas ir jako vilnos gobtuvus,
susipainiojai karolių raizgalynėje taip, kad veidrodžiai atrodo svetimi, bet
viduje kažin kodėl gera ir linksma dėl sulig kiekvienu judesiu tilindžiuojančių
pakabučių.
Žmonės šneka, kad tiems, nuvykusiems į Indiją
kažkas nutinka. Kiti patys ten
važiuoja ieškoti prasmės ar rinkti nuotraukų savo feisbuko kolekcijai, kartais grįžta susiraukę „ten nešvaru...“. Dabar
man svarbiausia atsiverti ir prisipažinti „taip, ir man jie iš pradžių atrodė
keisti, egzotiški, nevalyvi, trenkti...“ Kloju viską kaip buvo, dabar jau neteisdama
nei jų, nei savęs, bet nieko neslėpdama – nei savo naivaus ribotumo, nei
patirtų priekabių ir stebuklų. Kartais
tai gyvas pasakojimas su dialogais, jaustukais ir ištiktukais nejučia
virstantis į dienoraščio lapą, kur dienos pabaigoje dar prisegamas laiškas
mamai “linkėjimai iš
Indijos, man viskas gerai“, kartais - kaip sapnas,
meditacija, esė, kurių visų vienas tikslas, veiksmažodžių kratalynėje,
traukinių dardėjime ir prisipažinimuose „atėjau, pamačiau, įsimylėjau“ lyg to
sario sluoksnius nurengus žioplą turistę savyje surasti romantikę idealistę, po
šios rūbais – išpuikusią avantiūristę, vakarietę, voro neišsigandusią bailę,
joginę, cinikę, kol nukritus visiems apdarams tenka išmokti tiesiog būti ir
matyti viską kaip yra, bet neapsigauti Baltistano regione išgirdus vieną gentį
tariant lietuviškus žodžius.
Jeigu žinočiau kodėl ten ruošiuosi sugrįžti
jau septintą kartą, man nebūtų reikėję parašyti šitos knygos.
"Rytais be apetito pusryčiaudama viešbučio kavinėje vis matydavau prie gretimo staliuko sėdinčią smulkutę blondinę. Ji taip pat užsisakydavo ant vandens virtos avižinės košės, bet priešingai nei aš, labai draugiškai bendravo su padavėjais. Klausinėdavo jų apie jų šeimas, kas kartą dėkodama prie širdies pridėdavo abi rankas, o paklausus kaip jaučiasi (nugirdau, kad moteris taip pat apsirgo) sakydavo: aš medituoju savo ligą… rytoj bus geriau. Man šitas dvasingumas rodėsi poza, ir visiškai nereikalinga rodyti vargšams padavėjams, kuriems meditacija rūpėjo mažiausiai. Jie meditavo darbą, keldamiesi šeštą ryte, ir guldamiesi po vidurnakčio – miegodavo čia pat ant kavinės minkštasuolių, o viešajame tualete gulėjo visų jų dantų šepetukai. Dešimt dienų atostogų per metus, kai jie nuvažiuoja į savo kaimą aplankytoi giminių ir nuvežti pinigų. O blondinė kalba jiems apie savo ligos meditaciją. Padavėjai, aišku, iš mandagumo pritardami linkčioja, ir dažnai dar ištaria kokią sparnuotą rytų išminties frazę (greičiausiai išmoktą iš kito turisto) – tai visada palieka vakariečiams įspūdį. Šie vėliau grįžta į savo nuotolionio valdymo pulteliais kontroliuojamą pasaulį, ir pasakoja kokie Indijoje dvasingi žmonės: padavėjai šypsosi, nors neturtingi, pavargę… “Tai vadinama klientų aptarnavimu!” noriu sušukti.
- Mačiau tave vakar ant stogo. – Mano mintis nutraukia blondinė. Ir aš ją mačiau, bet apsimečiau nepastebinti. Kažkodėl gėdinausi, ypač atlydėta reiki gydytojo Koko.
- Džesika. – ištiesė ranką. – Galiu prisėsti?
Neįtikėtinai liesa, tačiau raumeningo kūno, trumpai kirptais plaukais, ji jau turėjo keletą raukšlių aplink dideles mėlynas akis, o šiek tiek arkliški dantys, rodėsi, neleido moteriai sučiaupti lūpų, versdami ją nuolat šypsotis. Džesika tuo metu dalyvavo intensyviuose jogos mokytojų paruošimo kursuose. Aš joga porą kartų per mėnesį užsiimdavau vienoje studijoje Londone, kur viskas vyko ant švaraus guminio kilimėlio veidrodžiais iškabinėtoje studijoje. Su indiška joga neketinau turėti jokių reikalų.
- Bet privalai pamėginti, juk esi pasaulio jogos sostinėje! Kiti žmonės čia per Atlantą skrenda vien dėl jogos pamokų. – tikino Džesika, po dešimties familiaraus pokalbių minučių jau leisdama sau paimti mane už rankos..."
Nuomonės:
http://knyguziurkes.wordpress.com/2014/05/09/viena-indijoje/
http://knygoholike.blogspot.co.uk/2014/05/vaiva-rykstaite-vi
Daugiau blogo archyve ''Papasakoti Indiją'' ;)
Komentarai
Rašyti komentarą