Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2015

Manago Hotel - istorinis viešbutis, kuriame nenutiko įdomi istorija

Važiuodama pro šalį iškabą vis perskaitydavau „mango“ ir tik po kurio laiko, sužinojusi, kad tai dar 1917 m. įkurtas viešbutis ir jame esantis seniausias veikiantis restoranas Havajuose – tik tada sugebėjau įsiminti „Manago“. Už šešis dolerius čia gali pusryčiams gali rinktis: sulčių ar pusę šviežios papajos? Ryžių ar skrebutį? Kiaušinių su kumpiu ar omletą? Kavos ar arbatos? Aplinkui tvyro keista senienų ir švaros dermė, o interjeras man, gal dėl to, kad dar nepakeliavau po pačią Ameriką, bet kažkodėl labai priminė Tvinpykso miestelį. Japonų šeimai iš kartos į kartą perduodamas viešbutis kadaise prasidėjęs nuo dviejų kambarių dabar jų turi jau 64, nuo vienviečių su bendru dušu iki japoniško stiliaus liukso su vaizdu į vandenyną. At ėjusi į tokias vietas visada tikiuosi keistenybių: gal padavėja papasakos kokią seną viešbučio žmogžudystės istoriją? Gal žmonės čia keisti? Gal ant laiptų pamatysime permatomą vaiduoklio siluetą? Bet net grindys nesugirgždėjo, nieko ypati

Buvusi žmona

Jis ateina – aš jaučiu, ir blaškausi po kambarius mėgindama nutolinti tą momentą, kai mudu susitiksime ir aš nespėsiu kvėpuoti, tik kartais pakėlusi akis spoksosiu į sieną. Kartais spoksau ir į žmogų, jei rašau kur kavinėje, tada žmogus nepatogiai pasijunta, kartais krenkšteli, o aš ir toliau spoksau, kol pagavusi reikiamą minčių dažnį grįžtu į žodžius. Kaip išmanau, taip ganau. Jis ateina, aš jo visada labai laukiu, bet kai jau braižosi apie duris – kažko bijau. Anksčiau rūkydavau, dabar puolu virtuvėn, kemšu atšalusią picą, tada spjaudau čia pat į šiukšlių dėžę – neskani. Jis ateina, aš apsimetu, kad laukiu, užsikaičiu kavos, aptvarkau spinteles, nubraukiu dulkes. Koridoriuje išrikiuoju batus. Žiūriu į veidrodį. Negi visą gyvenimą kažkur (aplink) bus aštuoniolikmečių, o aš tik sensiu? Jis ateina. Gal išjungti šviesą? Nuo Havajų iki Sarajevo, visur mane suras. Gal tada grįžti namo? Šiandien buvo tokia audra, o mes važiavome ratais, kelrodis robotas balsas vis kartojo „turn around

Žiema žiema, pasiilgau

Aš dar atsimenu, koks tas jausmas ŽIEMA. Kai klampojant per šlapdribą namo staiga pajuntu, kad kiauras batas, ir imu riesti kojų pirštus. Kaip greitai   nuo kvėpavimo garų sušlampa ant veido užsivyniotas vilnonis šalikas. Trypčioju nuo vienos kojos ant kitos, šokinėju, kad apšilčiau, o to troleibuso vis nėra. Nusimovusi odinę pirštinę užsimaunu ją atgal ant sugniaužto kumščio, kai pirštai kartu - šilčiau. Turbūt kažkur pakeliui iš vienos parduotuvės į kitą, kas kartą atidariusi duris į apsnigto palto klostes gerdama jų radiatorių šilumą ir pardavėjų šaltumą, ir apsimesdama kad dairausi, kad kažko ieškau, gal kažką pirksiu – turbūt būtent tada sau pažadėjau, kad gyvensiu tropikuose. Nes nu kiek galima šalt. Penkerius metus iš eilės žiemojau indijose, ir staiga, tūkstančio atsitiktinumų dėka, jau beveik dveji metai gyvenu Havajuose. „Tai kaip tie Havajai?“ Kas kartą žiūrint filmą, kurio veiksmas vyksta MIESTE, net krūpteliu iš ilgesio. Kažkur yra miestai su troleibusų ir tra

Kodėl mano tėtis žentus girdė

Mano tėtis visada sakydavo, kad kai parvešiu namo jam žentą, būtinai reikės su juo išgerti butelį degtinės. Tam, kad pažiūrėtų, kas per žmogus: gal staiga taps agresyvus? Pavydus? Kažką pasipasakos? Kaip vyras vyrui prisipažins “myliu ir gerbiu”? Taurelę ant vienos kojos, tada ant kitos, o tada jau už visus rankų ir kojų pirštus. “Nu, padarom… būk sveikas”. O po to, pagal nerašytą girtuokliavimo etiketą, iš ryto reikia savo sugėrovams paskambinti – nesvarbu, ar tai vaikystės draugai, ar nauji per atostogas sutikti pažįstami – ir paklausiti, kaip jaučiasi, ką veikia, prisiminti porą vakarykščių juokelių ir garsiai bet išdidžiai pasibėdavoti galvos skausmu, išdžiūvusia burna, troškuliu, drebuliu, lengva gėda ir kartais – paranoja. “Bijau žmonių šiandien”. Nesu tikra, kada viskas prasideda… turbūt dar tuomet, kai mažam vaikui prie stalo pasiūlo “padažyti pirščiuką į čerkelę”. Prisimenu, aplaižau tą pirštą ir susiraukiu, niekaip nesuprantu, kaip galima tokį kartumą gerti? Bet suau