sofija ant sofos

Su kuo jums siejasi artėjančios šventės – Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai? Vaikyste, šeima, tradicijomis ar kažkuo visai kitu? Įvairūs kvapai, skoniai ir garsiai iššaukia visiškai skirtingus prisiminimus. Juk tų Kalėdų jau ne tiek ir mažai man buvo. Mandarinai ir silkė man primena tikras tradicines Kūčias pas močiutę prie ilgo balta staltiese apdengto stalo, kur nepradėdavome valgyti be maldos ir „plotkelių“ laužimo, o po to močiutė vis ragindavo dėtis daugiau ir daugiau į lėkštes, kad visus metus būtume sotūs ir sveiki. Tokios Kūčios man iki šiol regisi kaip intymus šeimos stebuklas, tie atsiminimai man labai brangūs. Bet yra Kalėdinių dainų, kurios primena liūdnus išsiskyrimus su vaikinais, o, pavyzdžiui, pieniškas šokoladas man primena pirmas Kalėdas, kurias sutikau visiškai viena mažame nuomojamame kambarėlyje rytų Londone – tada žiūrėjau senus filmus per BBC ir kimšau tą šokoladą ir truputį savęs gailėjau. Žvakių šviesa asocijuojasi su Kalėdomis Indijoje, kur porą metų iš ei

Ką tik užverčiau paskutinį „The Continuum Concept“ puslapį ir dabar bandau viską ką perskaičiau aprėpti mintyse. Knyga, pripažinta vaikų vystymosi literatūros klasika, parašyta dar septyniasdešimtaisiais, tačiau nuo to laiko kūdikių raidos etapai nė kiek nepasikeitė. Nuo pat dukters gimimo kartais savęs vis paklausiu: ar aš gera mama, jeigu leidžiu jai žaisti su visokiais š ant žemės, kol galiausiai ima ir suvalgo tikrą driežo š? Ar aš bloga mama, jeigu pas mus nėra griežto rėžimo, o miegas ateina kada panorėjęs? Nešioti ant rankų ar nenešioti? Duoti sausainių ar neduoti? Kol protas nerimsta keldamas nesibaigiančius klausimus, tūkstantmetė širdyje gyvenanti pirmykštė mano promotė tik romiai šypsosi, kartais vis sušnabždėdama: mylėk. Kol galiausiai ir protelis išmąsto: kur miegojo pirmykščių žmonių vaikai? Ką jie valgė? Kaip keliones išgyvendavo klajoklių genčių kūdikiai? „The Continuum Concept“ autorė, antropologė Jeann Liedloff lygina vakarietiškus kūdikių auginim

Iš pradžių vyras galvojo, kad juokauju. Vėliau jau ir anyta sunerimo. Galiausiai abu liepė man pasižadėti, kad jokiu būdu neatsiversiu į jų tikėjimą. Mat aš pro automobilio langą pamačiau milžinišką scientologijos bažnyčiai priklausantį pastatą su stiklinėmis vitrinomis, ir nuo tos dienos vis ruošiausi pas juos į svečius. Turbūt tokių pastatų yra daugumoje JAV didmiesčių. Man, dar tik atradinėjančiai Ameriką, scientologai ir jų lankstinukai atrodo kaip egzotiška naujovė. Portlande (OR) jie įsikūrę pačiame miesto centre. Fojė už stalo sėdinti administratorė, malonios išvaizdos moterėlė klausia manęs, ar buvau čia anksčiau? Ir drąsina pasivaikščioti po dvi erdves sales, kur pilna televizorių, knygų, DVD, brošiūrų, ir beveik prie kiekvieno parašyta „Take one please. FREE“. Prisirenku tiek makulatūros, kad jau reikia eiti paprašyti maišelio, kai žvilgsnis sustoja ties keistu įrenginiu. „See a thought“ sako užrašas ant sienos. Administratorė pakvietė kaip tik salėje buvusią psicho

Parašyti apie Portlandą dabar man tarsi rašyti laišką seniai nematytai draugei. Trumpai ir paviršutiniškai nesinori, o ilgai ir giliai vis pritrūksta laiko ar įkvėpimo, o paskui tik žiū, ir prabėgo visi metai be laiškų... Tokiu atveju ilgokai pasimuisčiusi galiausiai pilu iš serijos „ką mačiau, tą dainuoju“.   Kol įspūdžiai švieži. Portlande Oregone gimė ir užaugo mano vyras. Apie Portlandą iki šiol ilgesingai čiauška mano draugė Sandra. Kita draugė irgi vis svajoja, kaip ten kraustysis... iš Havajų. Apie Portlandą sukurtas labai juokingas serialas „Portlandia“. Todėl sakyti, kad vykdama į šį miestą neturėjau didelių lūkesčių ar išankstinio nusistatymo, būtų neteisinga. Dabar, grįžusią visi klausinėja: tai ar patiko Portlandas?, - nutaisę tokias minas, iš kurių suprantu, kad turėčiau sušokti Portlandui trumpą garbės šokį. O aš nežinau, ką jiems atsakyti. „Keep Portland weird“ yra šio miesto šūkis. Nežinau, ar būčiau pastebėjusi keistumą, jei nebūčiau iš anskto prisakyta jo

Kalėdų senis, neišmanėlis, matyt norėdamas nepasišiukšlinti, dovanų man atnešė dovanų čekį į „Nordstrom“ parduotuvę. Turbūt dvi valandas vaikščiojau patempusi lūpą tarp visų „Chanel“, „Shisheido“ ir kitų. Paimu kremą į rankas, tada išsitraukiu telefoną iš kišenės, kažką paminkau. Telefoną į kišenę, einu prie kito kremo. Tol, kol neapsikentusios asistentės (turbūt spręsdamos pagal mano akcentą įtarė, kad ketinu kažką vogti) jau tiesiai manęs paklausė, ką aš čia darau. -           Ieškau veido kremo. Gūglinu sudedamąsias dalis. Ar žinojote kad sodos benzonatas yra kancerogeninė medžiaga? Pardavėjos susižvalgo tarpusavyje. Jos galvoja, kad aš trenkta. Aš galvoju, kad jos turėtų pasiskaityti ką tepą ant veido. Jau ilgai naudoju tik natūralias kosmetikos priemones, kurių sudedamosios dalys yra aiškios kiekvienam durniui. Aliejus tai aliejus, ekstraktas tai ekstraktas. Kažkada viename bloge perskaičiau labai gerą patarimą: jei negali ištarti (ingrediento pavadinimo), nevartok. O

Svarstau, gal iš to išaugama? Bet man nauji metai iki šiol prasideda rugsėjo pirmąją. O tie sausį – tai tik didelis balius, į kurį visada kažkodėl rengdavausi kažką su blizgučiais, o po to dar porą savaičių vis užsimiršdavau rašydama pernykštę datą. Užtat rugpjūtį tikrai pajusdavau laiką, liūdnai skaičiuodavau laisvas, kaip mano močiutė sako „katino dienas“; dar reikėdavo nusipirkti pieštukų, trintukų, pratybas, naują kuprinę, uniformą. Ir kasmet nustebusi žiūrėdavau į savo klasiokus: kas paaugęs, kas naujai apsikirpęs, kas vasarą buvo kaime, o kas - Ispanijoj. Ta pati istorija kartojosi ir studijų metais, ir net vėliau, jau be jokio grafiko besiblaškant tarp Londono, Indijos ir LT. Vasara vis tiek išliko keista ilga pauzė, šventė, svaigus atodūsis rytą, kai nereikia keltis anksti. O rugsėjį – gilus įkvėpimas vėstančio rudens oro ir naujos pradžios. Visi mano kraustymaisi į kitas šalis kažkodėl buvo rugsėjį. Leidyklos visada bando tartis   dėl knygų išleidimo rugsėjį, kart