Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gruodžio, 2013

Kalėdiniai (ne)išsipildymai

Kalėdos man kaip Holivudas, kuris niekada netampa gyvenimu, kaip žmonės, kurie atsisveikinus paskutinę akimirką neapsisuka ir nepradeda bėgti atgal, nesušunka vairuotojui „apsigalvojau, tučtuojau sustokite, man reikia išlipti!“; kaip akcija prekybos centre, kai galvoji kad sutaupysi labai daug ir prisiperki daugiau nei planavai; kaip labai gražus mylimasis, kuriam dvokia iš burnos; kaip ta diena, kai suvokiau, nuo ko iš tiesų rausta Senelio Šalčio nosis, išvagota mėlynų gyslelių virš barzdos kuri trenkė lygiai taip pat, kaip kaimynas šeštadienio vakarais. Bet baisiausia, kad kiekvienais metais raukydamasi ir bėgdama nuo Kalėdų į netikėčiausias vietas – dvejus metus „švenčiau“ Indijoje, o šias Kūčias sutikau sukdama galvą kaip čia prašmatniau neįgaliai moteriai paruošus žuvies pirštelius – nepaisant visų pabėgimų ir neigimų, vis tiek vaikiškai naiviai tikiuosi stebuklo.  Keistai stebuklingas filmas, kurį labai gerai žiūrėti įsitaisius tamsiame kambaryje šiltoje lovoje gūdžią Kūčių

Akcija ''išgelbėk marozą"

Išlupčiau jam akis ir sumaitinčiau nevirtas. Tada pasiimčiau didelį kūjį ir sulaužyčiau koją. Gal net – abi... Šiandien pati save išgąsdinau siaubingu keršto troškimu, kuris atsirado taip pat spontaniškai, kaip ir netikėtai prasiveržusi rauda. Pas mus nelaimė – kam, kas, už ką – dabar jau nebesvarbu. Atsimenat tą filmuką „Rytų Europos Marozų Mokykla?“  Kai mokina priešininku pasirinkti silpnesnį, arba iš vis geriausia – spardyti gulintį? Tada juokiausi iš „bachūrų“ minkšablauzdiškumo, bet, gal ir gerai, kad iki šiol gyvenau tokiame laimingame rožiniame burbule, ir naiviai maniau: šitaip nebūna. Ne čia, ne pas mus, gal nebent filme ar kokiam Afganistane. Negi kas nors galėtų gulinčiam berniukui, kuriam jau sulaužyta koja, spardyti galvą? Lūžęs žandikaulis sugis, bet košmarai sapnuosis ilgai. Žodžiai man dabar nesidelioja. O rašau, ne tam, kad pavaišinčiau svetimom bėdom, ir nedramatizuodama, bet kad pasidalinčiau man atsiųsta pamoka, kurios aš vis nesugebu išmokti. Nepaisant hum

Valytoja iš Saint Helenos

Kol eteris užterštas kalėdinėmis eglutėmis ir bumbulais, aš pabūsiu Grinčas ir papasakosiu istoriją apie šaunuolę valytoją. Jei būčiau tikra, kad tikiu karma (bet nesu – vienintelė įtikinusi mintis buvo Dekarto), tai sakyčiau, kad manoji (karma) yra „sėdėk namie, brangioji, viskas pas tave savaime ateis“. Kol į pašto dėžutę ir skaipą labai atkakliai braunasi bilietas į Havajus, į duris pabeldžia Karen. Maloni moteris, įdomaus gymio, nesuprasi ar indė ar juodaodė, ir akcentas negirdėtas. „Iš Saint Helenos“ sako, o aš vis tiek tris kartus turėjau akis išpūtusi klausti „kur kur?“ Geriausios geopolitikos pamokos – tai sutikti žmonės. Pavyzdžiui, dabar ir naktį prikelta parodyčiau žemėlapyje Naująją Kaledoniją, kur ne amžinos Kalėdos, bet gyvena mano miela bičiulė Mari. Toji Mari įsitikinusi, kad Kaledonija tai rojus, ten sau ramiai būna, tuo tarpu Karen Šventos Elenos salą paliko prieš dvidešimt penkerius metus. „Kai atplaukėme į Londoną, man buvo devyniolika...“ pasakoja Karen. Laivu, t

Natalija ar Natali?

Vakar į svečius atėjo Natali, kažkodėl visai kitaip ją įsivaizdavau – liekna ir tokiom įkypom akim, kad neliko abejonių - praeitam gyvenime buvo pantera. „Daug apie tave girdėjau“ viena kitai pasakėme choru, o Natali dar patikino, kad amžiumi galėtų būti man mama. Mano sugrįžtuvių Londonan proga svetainė buvo užversta dvylika „Sainsburys“ maišų maisto. Nežinau, ką jie galvoja, bet galiu įtarti – „jei Lietuvoje laisvalaikiu renka grybus, tai ten badas...“ Maišai taip ir liko sukniubę kampuose, atidariau vyno ir liepiau kviesti kaimynus – juk nesuvalgysiu tiek. Ir atėjo Natali. Ji tapytoja, nors į tokią nepanaši. O kaip turėtų atrodyti tapytoja, kuri už savo paveikslus gauna dešimtis tūkstančių? Su elastiniu apsipūkavusiu golfuku, aptemptais džinsais, ir sportiniais bateliais, kažkodėl nenorėjo nusiauti. Žiūrėdama į jos paveikslus jau negaliu sakyti „ir aš taip nupaišyčiau“, tačiau nepribloškia genialumu, paveikslai kaip paveikslai, be skausmo, be stebuklo...  „Po šitiek nugyventų

Megapoliai, šližikai, aguonos, Marijonas

Kartais atrodo man nereikėjo išvažiuoti, reikėjo pasilikti ir saugoti namus ir jų veidus – kad nepasentų, nesiraukšlėtų. Likusi šalia vien savo žvilgsniu nebūčiau leidusi sienon įsimesti pelėsiui, knygas apgulti dulkėms, mano orchidėjos niekada nebūtų nuvytusios. O kaimynų vaikai vistiek užaugo, dabar apie mane sako „teta“. Aš jiems neleisčiau, parodyčiau kad va ten už namo pati su kreida ant sienų paišiau, kartą buvau net užrašiusi „fuck you“ (nežinau kam skyriau ir ką reiškė, bet viskas buvo cool), o kitą kartą su purškiamais dažais apipavidalindama savo „meną“ nupurškiau sieną.  Prieš Kalėdas mama labai neišradingai paslėpdavo dovanas, beveik visada ten pat – miegamojo spintos viršutinėje lentynoje. Ji išeina į darbą o aš pasilipusi ant kėdės išsitraukiu Barbiną (tik vėliau sužinojau – Keną) ir net neišpakavusi iš dėžutės su juo žaidžiu – eidavom pas barbės arbatos gerti, barbės labai džiaugdavosi, apsirengdavo gražiausias suknias ir aiškiai konkuruodavo (nežinau kodėl turėjau

Vyšnia ant torto

-           Susitelkime į santykį su maistu. Ką aš valgau? Kodėl? Alkis ar malonumas? Apgalvokime kiekvieną kąsnį. Jokių pokalbių. Bendraukime su maistu. Valgykime nesidairydami į šalis. Nevalgykime skaitydami, nei žiūrėdami televizorių, nei sėdėdami prie kompiuterio. Matykime ką valgome. Kiekvieną akimirką būkime dėkingi už mums suteiktą maistą. -           Na jau ne. Galiu padėkoti mamai ant stalo padėjusiai cepelinų, bet visur kitur aš valgau – nes aš moku. O sakydama “ačiū” tik pasufleruoju padavėjui, kad nesivargintų nešti grąžos. Aš moku, nes aš uždirbau ir dėkinga turiu būti tik pati sau. Ar ne? Supratimas ir suvokimas - lyg sapnas ir pabudimas. Net intymiame santykyje su maistu neprisiverčiau būti nuolanki, kol nuoširdžiai neapgalvojau ryžių kelio. Laukuose dirbantys darbinkai empatijos nesukėlė – niekada gyvai jų nemačiau, net nebuvau ryžių lauke. Bet pasitelkusi vaizduotę įsivaizdavau toliau – pavargęs sunkvežimio vairuotojas sustoja nusišlapinti pakelėje. Grafikos diza