- Kiek valandų? - Be penkiolikos skambutis. – Atsakė Jurga. Abi tada juokėmės. Per devynerius metus trynimosi viename suole išmokom skaityti viena kitos mintis. Tąsyk mokyklos suole aš išmokau savo svarbiausią pamoką apie laiką. Nesvarbu kiek valandų, svarbu ko lauki. Nuo tada aš taip ir skaičiuoju: už valandos į darbą, be penkiolikos pietūs, be trijų minučių filmas, dvidešimt iki autobuso... O taip liūdna būna, kai žinau, kad liko tik keletas valandų atostogų...
kelionės, knygos, kvailystės ir šeštadienio rytai ant sofos raidėmis mirgantys