Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gegužės, 2013

Kiek valandų?

-           Kiek valandų? -      Be penkiolikos skambutis. – Atsakė Jurga. Abi tada juokėmės. Per devynerius metus trynimosi viename suole išmokom skaityti viena kitos mintis. Tąsyk mokyklos suole aš išmokau savo svarbiausią pamoką apie laiką. Nesvarbu kiek valandų, svarbu ko lauki. Nuo tada aš taip ir skaičiuoju: už valandos į darbą, be penkiolikos pietūs, be trijų minučių filmas, dvidešimt iki autobuso... O taip liūdna būna, kai žinau, kad liko tik keletas valandų atostogų... 

Aš įsimylėjau!

Aš įsimylėjau! Ir dabar viskas kitaip. Nieko man nereikia, nei skambalų bambalų, nei amuletų, nei sapnų gaudyklių. Visko turiu. Vaikštau visa švytinti, tėvas ant manęs rėkia rėkia, galiausiai sako: ko čia šypsaisi kaip palaimintoji? Nesupranta nors tu ką. Vakare, kai būnu pavargusi mano meilė prislopsta. Bet ryte vėl įvyksta stebuklas – visų pirmą atsibunda mano sąmonė, apsižiūri, apsičiupinėja kur papuolusi, ir tik tada į ją pamažu sugrįžta mano „aš“. Moteris, dvidešimt septynerių, brunetė, priklausoma nuo kavos, rašytoja, Vytenio dukra, Algio dukra, išsimiegojusi, sesuo, mylimoji... Čia mano rankos, žiūriu į savo lakuotus nagus. Tada noriu valgyti, tada noriu kavos, nieko nėra paprasčiau už gyvenimą, jei pati neprisigalvoju bėdų. Aš įsimylėjau ne vyrą (nors buvo ir taip), o būseną kai atitolstu nuo savęs, ir stebiu: ką ji dabar daro, ko ji nori? Kamuojasi, vargšė, skambina, rašo laiškus. Ko jai reikia? Kitų? O tada mudvi vėl susiliejam į vieną, ir nieko mums nereikia, net savęs atr

Naujas kambarys

Gyvenu nuostabiam kambaryje, vienas geriausių, kokiame buvau apsistojusi per metus laiko kelionių po Indiją. Medinės grindys, nauja patalynė, modernus dušas ir balkonėlis su vaizdu į kalnus. O šiandien užėjau pas draugus į svečius, ir jų viešbutyje radau tokį kambarį... Nusmurgusį... Plikos mūro sienos, šaltos grindys ir priplėkės dušas. Bet terasa! Didžiulė terasa, su dar platesniu vaizdu į kalnus, ir tokia gera energija... Jogai, rašymui, viskam... Ar bučiau beprotė, jei ten išsikraustyčiau? PROTO BALSAS: Du vyrai. Vienas labai gražiai groja gitara, kitas visada tęsi duotą žodį. Aišku imam pirmą. Savaitę laiko smagu klausytis gitaros. Po to norisi ramybės ir protingo pokalbio. Bet gitara netyla. Tada paimu tą gitarą ir sudaužau jam į galvą. Tada nei muzikos nei pokalbių. Taip ir su kambariu. Po savaitės pasiilgčiau komforto ir drabužinės. ŠIRDIS: Tuk tuk ! Tuk tuk! Tuk tuk! Pavydžiu tiems, kas klauso proto. Jau persikrausčiau. Priplėkęs pledas, kažin kiek žmo

Kur alyvuoges??

Indija, ką tu su manimi darai? Čia ne Indija, brangioji, o vienatvė kalnuose. Aš ne viena, aš niekada ne viena. Lakios vaizduotės žmogus niekada nesijaučia vienišas. Kas dieną einu į pasimatymus su savo ego ir kompleksais, naktimis miegu su savo baimėmis, rytais vaikausi išpaikintas svajones, dar pasiginčiju su padavėjais: -           Sakėt salotos su alyvuogėmis...? -           Taip... -           Bet pažiūrėkit. Čia tik viena alyvuogė! -           Bet, madam, juk negalite sakyti, kad salotose nėra alyvuogių. -           Bet tik viena. -           Ieškokit, gal bus daugiau? Žodžiu alyvuogės Indijoje, kaip gyvenimo prasmė. Ieškokit, gal bus daugiau... 

Indijoj pamečiau dantį

Kai mokinys yra pasiruošęs, tada pasirodo mokytojas. Šimtus kartų girdėjau frazes apie dabarties vertę ir džiaugsmą, skaičiau knygą „The Power of Now‘‘, mėgavausi savo dienomis ir naktimis, stengdamasi mintyse nebekeliauti laiku. Bet vis tiek dažnai pagaudavau save nerimaujant „o kas bus toliau?“ Bet vieną vakarą nutiko du svarbūs dalykai: žiūrėdama vieną filmą aš išgirdau labai įdomią istoriją ir... valgydama popkorną sugebėjau nusilaužti dantį. Pradėsiu nuo istorijos. Taigi, vyras, rankose laikydamas dailią taurę kalbėjo: „Graži taurė, ar ne? Nuostabi, ką? Tai mano brangaus bičiulio dovana...“  Jis sukiojo indą rankose,  aš jau maniau – ims ir sudaužys, parodydamas daiktų laikinumą, mokindamas prie nieko neprisirišti. O jis tęsė: „Bet mano mintyse šita taurė - jau sudužusi. Tik šukės... Graži taurė, ar ne?“ Ir tada aš supratau, kad nereikia nei daužyti nei išmesti daiktų, idant prie jų neprisirištume. Nereikia palikti žmonių, nei bėgti iš miestų. Viskas praeis, sudils, s
Dabar žiūriu filmą „Kumare“ apie apsišaukėlį guru JAV, kuris nuo pat pradžių visiems sakė: aš esu iliuzija. O žmonės juo tikėjo, nes norėjo KAŽKUO tikėti.  Savo jogos sertifikatą gavau vienoje tarptautinėje jogos mokykloje Indijoje. Ten, tarp daugelio kitų šaunių mokytojų iš viso pasaulio, buvo ir mūsų šaunusis Dypakas. Mokyklos savininkas, iš garbingos daugelį kartų jogos tradicijas puoselėjančios  šeimos. Atjodavo paplūdimiu ant balto žirgo (be juokų!), pats baltai apsirengęs, juodais garbanotais plaukais, švytintis keista paslapties aura, ir mokydavo mus kaip visaip besilankstant surasti save. O mes vis svarstydavom , ką jis laisvu laiku veikia, ką valgo, ką galvoja? Taip jau nutiko, kad dabar dirbu to paties Dypako asmenine asistente jo studijoje. Dešinioji ranka, taip sakant. Ir ką? Ir nieko. Blogo nieko nepasakysiu. Tik dabar jau žinau, ką mūsų „šventasis“ valgo (tą patį, ką ir aš), kokį kremą nuo spuogų perka (nes aš užsakau jo pirkinius internete), kaip niekaip nera

Velniop deimantus

Aš parkritau. Paryčiais, prieš patį nubudimą, dar neatmerkusi akių pajutau, kad guliu dugne. Mano galva buvo pilna švino karoliukų, jie ritinėjosi po ištinusias smegenis kas kartą man pasukant kaklą. Nebuvo jokių sapnų, tik minkšta pagalvės tamsa ir gatvės žibintų apšviestos lubos. Laikrodis rodė ketvirtą ryto. Pats geriausias laikas medituoti. Laikas, kai susitinka šitas ir kiti pasauliai, kai protas turėtų būti skaidrus kaip ežeras ir nutolęs nuo šaldytuvo ir tualeto kasdienybės. Medituoti??? Juk sakiau, mano galvoje ritinėjosi švino karoliukai, o skonis burnoje buvo lyg sukramčius pastipusią žiurkę. Vilgiau savo liežuvį vandeniu, kava, suleidau dantis į apdžiuvusį agurką, duoną, spintelėje radau sausainių. Bet dvėselienos skonis niekur nedingo. Tada užsirūkiau. Su chalatu, basomis kojomis stypsojau terasoje žudydama bundančio miesto kvapą. Aš pabudau nukritusi, ištinusi, uždususi, pavargusi, sugėdinta bet nesusigėdusi ir visai nenorėjau būti toje terasoje ir rūkyti tą nelemtą suk

Hipiai ir močiutės

Sekmadienis. Ateinu į kavinę papusryčiauti, o ten padavėjai dar tik šluoja vakarykščio tūso šiukšles. Prie staliuko sėdi tokie super kieti hipiai, su perlais išdabintais dredais, tatuiruotomis rankomis ir dideliais auskarais nosyse, antakiuose ir lūpose. Girdžiu kalba, kad „Močkrušiams pasisekė, girdėjai, Europos šalyse pradėjo legalizuoti marihuaną. Medicininiais tikslais, haha..“ Prisidega suktinę. Taigi sėdi tie hipiai, rūko savo žolę, o aš iš rankinės išsitraukiu aplamdytą vokelį ir imuosi rašyti atvirukus... močiutėms. Su linkėjimais iš Indijos. Ir staiga tokia kvėša pasijuntu, turbūt šitaip jaučiasi moksliukai mokykloje. Nors darai tai, ką reikia, kas geriausia, vis tiek tie anie kažkodėl atrodo kietesni. Padavėjas atneša maistą, ir man ir jiems vienu metu. Aš alkana kimbu į sumuštinį su avokadu (prašiau salotų, bet...), o hipiai žiūri į mane lyg į beprotę. Jie, susikibę už rankų užtraukia kažkokią trumpą giesmę, o tada delnais ima sukti ratus virš savo lėkščių. Aha, ir aš než