Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Plaštakių Sindromas"


Žinau, kad jau seniai turėčiau būti sugalvojusi automatinį atsakymą į užknisantį klausimą: o apie ką knyga? Bet kiekvieną kartą nuoširdžiai susimąstau. Kodėl rašiau, kodėl taip rašiau, ką tuo norėjau pasakyti? O ką pasakiau? Paisau taisyklės, kad pastraipoje gali būti tik du klausimai, tad čia ir sustosiu.

Knyga apie Kauną. Anskstyvais dutūsktančiaikažkelintaisiais. Kai jau nebebijojme Daktarų, bet dar neturėjome nei vero cafe, nei kafe-inų, o kava išsinešti buvo suprantama kaip termosas. Man tada buvo niolika. Labiau nei matematika rūpėjo lakuotis priaugintus nagus. Tam išeidavo pusė kišenpinigių, - kartą per dvi savaites nuvažiuoti pas manikiuristę Ingridą Eigulių rajone, ir ne tik komiksais išsidabinti pirštų galiukus, bet ir susirinkti miesto paskalas. Sakau „miesto“ nes tuo metu mes galvojome, kad esame jo ašis. Jauni, kvaili, išlepinti, labai susirūpinę veidrodžių atspindžiais ir Laisvės alėjos parduotuvių išpardavimais. Kita kukli pusė kišenpinigių reguliariai ėjo į „Pizza Jazz“ biudžetą.

„Plaštakių sindromą“ parašiau dvidešimt vienerių. Dar visai neseniai gėdijausi knygos, kaip klišo vaiko: mano, myliu, bet žinau, kad kitiems nelabai negražus. „Ten (knygoje) visi tik geria ir dulkinasi. Ir keikiasi...“ Aha. Nes tuo metu taip buvo, mano Kaune, mano burbule, VDU kiemelyje ir „Exit“ klube. Šitaip gyvenome.

Man patiko istorija apie gentį, kurios nariai niekada nemiega, nes bijo prarasti savo tapatybę. Tačiau kas keletą metų jie vis tiek neišvengiamai tampa kažkuo kitu, ir tai pripažinę net duoda sau kitą vardą. Tapytojai, rašytojai ir choreografai dažnai išsižada ne tik savo klaidų, bet ir šedevrų, vos baigę kūrinį pasijutę šiam svetimi.

Jaučiuosi išaugusi iš plaštakių sindromo, nors prisipažinsiu – pasiilgstu plasnojimo pilve.

Priaugintus nagus nusilupau.

Vis tiek lakuoju raudonai.

Ne, tai ne mano biografija.

Taip, Vika (vardas pakeistas) iš tiesų dirbo postitute. Dabar ji laimingai ištekėjusi. Vyras viską žino.

Aha, ir man viršelis labai nepatinka. Dabar daryčiau kitaip.

Bet ir gyvenčiau kitaip.


O gal ir ne. 






Pirkti knygą čia:

http://www.patogupirkti.lt/knyga/Plastakiu-sindromas.html

Interviu: 

http://www.balsas.lt/naujiena/374578/v-rykstaite-nepatyres-orgazmo-zmogus-niekada-jo-tinkamai-neaprasys


Nuomonės: 

http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/5905-vilis-normanas-literatura-kaip-literaturos-neigimas-vaiva-rykstaite-plastakiu-sindromas


http://kai-skaitom.blogspot.com/2012/04/plastakiu-sindromas.html


http://meilesiktai.blogas.lt/plastakiu-sindromas-knyga-mano-keista-nuomone-164.html

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/41705

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...