Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Plaštakių Sindromas"


Žinau, kad jau seniai turėčiau būti sugalvojusi automatinį atsakymą į užknisantį klausimą: o apie ką knyga? Bet kiekvieną kartą nuoširdžiai susimąstau. Kodėl rašiau, kodėl taip rašiau, ką tuo norėjau pasakyti? O ką pasakiau? Paisau taisyklės, kad pastraipoje gali būti tik du klausimai, tad čia ir sustosiu.

Knyga apie Kauną. Anskstyvais dutūsktančiaikažkelintaisiais. Kai jau nebebijojme Daktarų, bet dar neturėjome nei vero cafe, nei kafe-inų, o kava išsinešti buvo suprantama kaip termosas. Man tada buvo niolika. Labiau nei matematika rūpėjo lakuotis priaugintus nagus. Tam išeidavo pusė kišenpinigių, - kartą per dvi savaites nuvažiuoti pas manikiuristę Ingridą Eigulių rajone, ir ne tik komiksais išsidabinti pirštų galiukus, bet ir susirinkti miesto paskalas. Sakau „miesto“ nes tuo metu mes galvojome, kad esame jo ašis. Jauni, kvaili, išlepinti, labai susirūpinę veidrodžių atspindžiais ir Laisvės alėjos parduotuvių išpardavimais. Kita kukli pusė kišenpinigių reguliariai ėjo į „Pizza Jazz“ biudžetą.

„Plaštakių sindromą“ parašiau dvidešimt vienerių. Dar visai neseniai gėdijausi knygos, kaip klišo vaiko: mano, myliu, bet žinau, kad kitiems nelabai negražus. „Ten (knygoje) visi tik geria ir dulkinasi. Ir keikiasi...“ Aha. Nes tuo metu taip buvo, mano Kaune, mano burbule, VDU kiemelyje ir „Exit“ klube. Šitaip gyvenome.

Man patiko istorija apie gentį, kurios nariai niekada nemiega, nes bijo prarasti savo tapatybę. Tačiau kas keletą metų jie vis tiek neišvengiamai tampa kažkuo kitu, ir tai pripažinę net duoda sau kitą vardą. Tapytojai, rašytojai ir choreografai dažnai išsižada ne tik savo klaidų, bet ir šedevrų, vos baigę kūrinį pasijutę šiam svetimi.

Jaučiuosi išaugusi iš plaštakių sindromo, nors prisipažinsiu – pasiilgstu plasnojimo pilve.

Priaugintus nagus nusilupau.

Vis tiek lakuoju raudonai.

Ne, tai ne mano biografija.

Taip, Vika (vardas pakeistas) iš tiesų dirbo postitute. Dabar ji laimingai ištekėjusi. Vyras viską žino.

Aha, ir man viršelis labai nepatinka. Dabar daryčiau kitaip.

Bet ir gyvenčiau kitaip.


O gal ir ne. 






Pirkti knygą čia:

http://www.patogupirkti.lt/knyga/Plastakiu-sindromas.html

Interviu: 

http://www.balsas.lt/naujiena/374578/v-rykstaite-nepatyres-orgazmo-zmogus-niekada-jo-tinkamai-neaprasys


Nuomonės: 

http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/5905-vilis-normanas-literatura-kaip-literaturos-neigimas-vaiva-rykstaite-plastakiu-sindromas


http://kai-skaitom.blogspot.com/2012/04/plastakiu-sindromas.html


http://meilesiktai.blogas.lt/plastakiu-sindromas-knyga-mano-keista-nuomone-164.html

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/41705

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man