Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2012

Kaimynai. Notting Hilas

Sutemo vakaras. Lijo. Tada liovėsi. Londonas. Noting Hilas. Viktorijos laikų namai, viktorijos laikų langai, šių laikų žmonės įkalinti stikluose. Juda. Verda arbatą, junginėja televizorių kanalus, užtraukia užuolaidas. Kaimynai, vadinasi. Jei pabelsčiau į duris... „gal turit žiupsnį druskos?“, turbūt galvotų, kad atlieku kokį socialinį eksperimentą. Arba ką tik išlipau iš laivo. Tai jie taip sako: ką tik išlipęs iš laivo. Tas laukinis, kuris nemoka valgyti su peiliu ir šakute, kuris kildamas važiuojančiais laiptais stovi kairėje, kuris lipdamas į metro nudelbęs akis pirma neišleidžia išlipančių keleivių, kuris nuoširdžiai atsako į klausimą „how are you?“ ir atsidusęs ima pasakoti apie savo dieną, kuris nesako „sorry“ kai jam kas nors užmina ant kojos autobuse. Laukinis, ir tiek. „Sveikas atvykęs, laukini!“ pasitinka išskėstomis rankomis ir dažniausiai liepia užpildyti anketą, kurioje reikia pažymėti savo etninę kilmę, odos spalvą, religinis pažiūras ir seksualinę orientaciją. Tik dė

apie kalnus ir kūnus

Pažadino skausmas pilvo apačioje. Išlipau iš lovos – nėra elektros. Apgraibomis krepšyje radau plastikinį maišelį, pasišviesdama telefonu perskaičiau „ibuprofen“, trys tabletės, keista, bet saldžios. „Eik šalin...“ sakiau skausmui ir atsigulusi įsivaizdavau kaip vieną dieną skaudės gimdant. Turbūt staugsiu kaip šuva, ir ši naktis, ir visos kitos visokio skausmo naktys atrodys tarsi De Sado kutenimas plunksnomis. Skauda. Vaizduotė nepadeda. Pasižiūriu į telefoną – keturios. Ryto. Nei kam skambint, nei ką... „Miegok“, sakau, bet nepalieka nei kvaišos mintys, nei maudimas gimdoje. Šešios trisdešimt ir mano skausmas virsta krauju. Dar kartą netapau motina. O gimdant skaudės. Svarstau, ar skauda gimstant?  Neatsimenu. Gaila, kad naujagimiai nekalba. Reikėtų paklausti aklųjų praregėjusių, ar skauda pirmą kart pamačius šviesą? Švinta. Išlipu iš lovos ir patraukiu užuolaidą. „Million dollar view, darling!“ – sakytume mes, tie, kurie sėdėdavom Londone,  virtuvėje, prie nesibaigiančių arbat

sofija ant sofos

Guliu sau ant sofos ir galvoju: o kodėl sofa, ką? Aišku, lituanistai tučtuojau pagrūmotų p irštu: minkštasuolis, gerbiamoji, minkštasuolis! Bet tuomet įsivaizduoju iš nuostabos kylančius antakius, savo bičiuliams pasiūlius atsipūsti ant minkštasuolio. Haha, kaip iš kokio seno lietuviško serialo, kur personažai šnekasi jiems vieniems įprasta kalba: „Brangus vyre, tikriausiai pavargai, gal pageidautum ko vakarienei?“.  Bet grįžkime ant sofos, ar prie sofos – čia jau kur jums patogiau. Taigi guliu ir filosofuoju, sofa, Sofija, Sofoklis, sufijai, filosofija... Kažkaip nesueina galai, tad tingiai pasivertusi ant šono ir savo garuojantį arbatos puodelį palikusi laviruoti ant pavojingai minkšto sofos paviršiaus, ant pilvo užsikeliu kompiuterį. Juk google tai viską žino. Ir ką? „Vikižodynas... Sofa etimologija... Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai prašome ją parašyti čia.“ Vajetau! -  atsisėdu iš nuostabos. Mano arbatos puodelis, matyt irgi iš nuostabos, apvirs