sofija ant sofos

Važiuodama truputį pasiklydau, nes kaip visada bandžiau pergudrauti savo GPS, kol pagaliau besisukinėdama ramiomis gyvenamojo amerikietiškos svajonės rajono gatvelėmis, ir bandydama sugrįžti ten kur robotės balsas man siūlė pasukti, jau iš tolo pamačiau savo kelionės tikslą. Namas tikrai atrodė panašus į piramidę, kaip ir buvo žadėta naujienlaiškyje. Su kreivu šypsniu nužiūrėjau ten besirinkusius žmones: tipiški Naujojo Amžiaus hipeliai... Tamsaus gymio moteris su gėlėmis plaukuose, siūbuojančius klubus aptempusi žemę šluojančiu sijonu. Žilagalviai su lininėmis tunikomis, ant kaklo pasikabinę visokių amuletų. Garbanotas tamsiaplaukis vaikinas, kurio žvilgsnio vengiau, nes niekaip negalėjau prisiminti, iš kur aš jį pažįstu. Dauguma jų rankose nešėsi būgnus. Žengdama pro milžiniškus Balio stiliaus raižiniais puoštus namų vartus jaučiausi kiek nejaukiai. Niekas manęs čia nekvietė, tiesiog viena pažįstama sakė, kad galiu ateiti, antradienį, septintą vakare. O juk net nežinau, kas ši

Kurį laiką sakydama „iš Kauno“ nejučiomis prabildavau tyliau, kažin kodėl jausdamasi kalta dėl mano gimtojo miesto skrybelėtų poniučių mandrumo, ir vaikystės draugių, iki šiol barbenančių į automobilio vairą ilgais priaugintais nagais. Atrodydavo, kad kiekvienas mano tuo metu dėvimas drabužis, ir juodu pieštuku apvestos akys ir lūpų dažai staiga pašnekovo akyse ima atrodyti kaip ryškūs kaunietiškumo požymiai. -           Bet studijavau Vilniuje, ir Londone... – pridurdavau, tačiau šis pasiteisinimas jau nieko negelbėjo, nes pašnekovo lietuvio akyse aš jau buvau kaunietė, o Londoniečio – Rytų Europietė.   „Per mažai apsirengusi, per daug pasidažiusi, besitikinti, kad vyras sumokės už jos pietus“ stereotipas tikrai ne iš piršto laužtas, ir tai sakau tikrai ne piktai dėbčiodama į kitas.   Aš pati, filosofijos magistrė, po pasaulį viena keliavusi moteris, prisipažįstu, kad sijoną dažnai užsisegu per trumpą, ir ne visada po pietų skubu išsitraukti piniginę – mano vidinė šarka iš K