Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2014

Ką kalba kelias

Road trip – tai dar viena neišverčiama frazė. O gal tik aš nežinau, kaip kitaip pasakyti, kelio kelionė, kelionė automobiliu, bet juk gali būti – ir autostopu? Iš esmės - tai kelionė, kur už galutinį tikslą svarbesnis pats kelias. Sėsti į automobilį dar neprašvitus, senu maikonu valant aprasojusius langus, ir vos pajudėjus iš vietos būtinai reikia sustoti. Visų pirma kavos, po to – į tualetą. Degalinėje kava ne tokia skani, ne itališka, ir tūpti pakelės krūme, ir ieškoti kur nusiplauti apsysiotas smėlėtas šlepetes ne taip patogu, kaip gulėti prie baseino Hiltone, bet kelias sako: sek mane - Lanos del ray muzikos ritmais, barškančia automobilio sėdyne, o gal ten kažkas bagažinėje? Turbūt alaus buteliai, vandens buteliai ir ten pat sumesti pjūklas ir kamščiatraukis – „jeigu kas“. Sek mane, sako kelias, cypiančių padangų balsu, kaip tik stojant paimti suprakaitavusį tranzuotoją. Senukas, transvestitas. „Dvi valandas laukiau, niekas man nestojo“ rožinėmis lūpomis sako, nesuprasi – liūdna

Vidurnaktis, varlės, Havajai

Dabar sėdžiu ant sofos, beveik vidurnaktis. Praviros terasos durys į lauką, o ten pliaupia tropinė liūtis ir tamsoje ulbauja medvarlės. Aš naktimis sapnuoju košmarus. Vienas, pavyzdžiui, kad praradau atmintį (sapne žinau, kad praradau atmintį, bet tuo pačiu nieko neatsimenu, gi taip būna sapnuose) – ir aš esu ištekėjusi moteris, turiu vyrą ir vaikus Havajuose, ir viskas labai gražu, ir staiga prisimenu savo TIKRĄ gyvenimą ir labai pykstu ant to vyro, nes jis mane apgavo (neleido man visko prisiminti). Tada atsibundu.  Aš čia iš tikrųjų gyvenu kaip sapne. Lyg kitame pasaulyje, kuris iš feisbuko nuotraukų turbūt regisi kaip rojus. Anapus kompiuterio ekrano aš verdu kavą kavinėje ir namuose renku po kambarius išmėtytas bernų kojines ir puodelius su kancarais, dar kartais užminu ant kramtoškės. Sakiau, kad sapnavau, kad man vėl devyniolika? Man visada atrodė, kad esu sukurta gyventi kažkur Romoje ar Paryžiuje, bet Havajuose...? Čia trūksta stiklinio per ankšto kavos stalelio kul

Ko (ne)nori Raudonkepuraitė

„Žmonės kalba, kad nuvažiavusiems į Indiją kažkas atsitinka. Kiti patys ten važiuoja, kad...“ – Negerai, - sako mano redaktorius. – Neaiškiai išreikšta mintis. Kas tie „kiti“? Na, vieni kalba, kiti daro, sakau, vieni tą, kiti aną... Bandykime keisti į „Vieni žmonės kalba, kad...“– negerai, sakau, ne tą turėjau minty. Ginčijamės, kol pati nebežinau nei ką norėjau pasakyti, nei ką pasakiau. Kartais supykusi burbu, kokio velnio daryti tekstą suprantamą? Lyg skaitytojas būtų paskutinis durnius. O kartais, o gal, gali būti, kad aš vietomis visai nenoriu būti suprasta. Suprask kaip nori, galvok ką nori, daryk ką nori. Rašymas – tai ne pažadas, kaip ir išmokta kalba negarantuoja šešto jausmo orientuojantis tarp eilučių. O gal man nerūpi? Rūpi. Kiekvienas, net intymiausio dienoraščio rašytojas turi bent vieną, slaptą, išsvajotą, įsivaizduojamą, menamą skaitytoją. Gal tai jo mylimasis, gal – alter/super/kiber-ego, seniai mirusi motina ar draugas iš ateities. „Suradę mano dienoraštį po tūkstan