Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2013

Vasara naktį, po lietaus

Norėčiau papasakoti tau triukšmą kuris užpuola mane per pilnatį, kai kaukia šunys ir bliauna asilai asilai asilai, y-aaa y-aaa, vat taip ir  beeeee beeee ir avys, naktis, tylu, tik hašišo užrūkęs senas piemuo nesužiūri savo bandos. Aš pati esu kalnų ožka, strikinėju čia tarp akmenų, prašalaičiams skiemenuodama gimtinės vardą, o ji labai toli, ten kur jie niekad nenukeliaus, net nesapnavo šitie, kalnų žmonės, kad ten ežerai, kur naktimis taškosi laumės, sidabro plaukais apraizgančios valtyje užmigusio girto žvejo irklus. Kad ten kvarkia varlės, dainuojančios lopšinę naktį po lietaus per sąmanas besistiebiančioms voveruškoms. Ten tiesiai iš sūraus mergiotės delno valydamas žuvį berniokas valgo mėlynes. Lyg žiežirbos į šalis laksto perlamutriniai žvynai. Mėlynos lūpos, mėlyni dantys, mėlynos akys, mėlynės ant rankų ir kojų visą dieną prasikarsčius po medžius. Tenai į juodą žemę, į žalią žolę krenta obuoliai. O naktimis ten taip tylu ir taip ilgu, ir gera, ir lyg kažko laukiu, lyg ir

Ėėėė, nū nepyk... aš iš Kauno...

Taigi,  pusė trijų nakties,  penktadienis, Kaunas. Prie X klubo vis dar spiečiasi eilė nelaimingųjų – tų, kurie per girti, netinkamai apsirengę, praeitą kartą sukėlę muštynes arba tiesiog „neturi pažįstamų“. Man pasisekė, nes mano bičiuliai čia „savi“ – vidun patenkame be eilės. Vaikinai rimtais veidais spaudžia rankas apsaugininkams. „Pagarba, bachūras.“ Aha. Kylame į viršų raudonu kilimu užtiestais laiptais. Šį kartą nesiskundžiu, kad esu per sena. Išgėriau tiek brendžio, kad savo metus jau pamiršau. Šviesos, muzika, gyvenimas atrodo gražesnis, bet aplinka kažkodėl neįtikina. Viskas per daug sterilu, modernu, prabangu. Ir visi vieni į kitus žiūri. Tiesa, ne visi, nes „vieni gyvuliai lygesni už kitus“. Taigi, vieni žiūri ir tiesia ranką, o tie „savieji“, verslininkai, kurie „tvarko reikalus“ žiūri tik tada, kai nori matyti. Jeigu tu „lopas“ tavęs nepastebės ir neišties rankos pasisveikinti. Jeigu tu „ryža“ arba „kiaulė“ (suprask, sveri daugiau nei 55kg) irgi ne kas. Jei ir pamatys,

Londono naktelė

„Aš jau per sena“ sakau imdama savo rankinę. Gauja išpučia akis: „Na gi, brangioji, dar tik pusė vienuolikos, naktis net neprasidėjo!“  Jau išgėriau du bokalus alaus. Gyvenimas atrodo gražesnis. Maloniai apsvaigusi galva, o rankos pačios juda, tiesiasi į priekį, link dar vieno bokaliuko ir link šokių salės. Čia tamsu, visi atrodo gražesni. Ir be proto laimingi! Švenčia gyvenimą, dieną, savo stangrius jaunus kūnus, aptemptus ankštais marškinėliais su prakaito žymėmis pažastyse. Niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai negalėdavau nusėdėti namie. Tada atrodydavo, būtinai reikia kažkur eiti, kažkur būti, kažką veikti – kad visi matytų! Smagiausia vakaro dalis būdavo ruošimasis, laukimas, tikėjimas, kad „ši naktis bus...“ kokia? Pati nežinau ko tikėdavausi. Net nežinau, ką tuose naktiniuose klubuose veikdavau. Ryškesni dabar atrodo šeštadienio rytų prisiminimai, kuriuos galima apibūdinti „Ooojėzaufui... Ak...“. Be galvos skausmo iš ten nieko neparsinešdavau.  „Na gi, dar vieną kokteilį ir v
Aš skrendu, mes ore. Šį rytą pabudau Stambule, senam žydų name su šešiakampe žvaigžde virš durų. Sakė, remontuotojai rado apdulkėjusią skrynią viduje. Pilną senų biblijų. „Pogromai, žinai... Žmonės bėgo, neatsigręždami.“ Baltas sūris ir alyvuogės pusryčiams. Juoda arbata tulpės formos stiklinėje. „Einam prie jūros? Kaip tavo meilės reikalai?“. Žuvėdros. Degina žvilgsniai, saulė, pavasaris Stambule. „Vyrai į tave žiūri, jauti?“ Aš čia trumpam, tik vienai nakčiai, vienam rytui, iš Londono į Delį, pakeliui sustojau pasakyti: „Labas. Einam išgerti kavos?“. Dešimt lirų už du puodelius, vienas su cukrumi, kitas – raudonų lūpų dažu atspaudu. Nepamiršau. Litai, svarai, liros, rupijos. Važiuodama taksi nusiperku laiko. Aš skrendu, mes ore. Prisisekite saugos diržus. Lėktuve smagiai pažiūrėjau filmą „A good year“. Viskas ten gražu, žmonės, vietovės, meilė. Na ten toks kietas bankininkas  Russel Crow veidu  išvyksta į pietų Prancūziją. Matot, jis ne tik sau bankeris, bet paveldėjo ir didel

Kodėl mūsų nerodo per žinias?

Naktis, Londonas, automobilis, muzika. Aš truputį girta. Mes dainuojam. Pagarsinu radiją. Dainuojam garsiau. Už lango skrieja miestas. Jis mane vis dar jaudina, jis niekada nesibaigia. Vienas mano pažįstamas po geros savaitės iš kaimo sugrįžęs į Londoną sakė: iš šalies atrodo, kad kiekvienas praeivis čia užsiima kažkuo neįtikėtinai svarbaus. Taip taip! Mes gyvename pasaulio bamboje, kur viename kvadratiniame kilometre spiečiasi šimtai tūkstančių veikėjų. Vidurinioji klasė, milijonieriai, menininkai, anarchistai, universitetų profesoriai, budistų vienuoliai, prostitutės, namų šeimininkės, politinio prieglobsčio beieškantys, vegetarai, mėsininkai,  miltuoti duonos kepėjai, buhalteriai, benamiai, kirpėjai, roko žvaigždės, televizijos žinių diktoriai, ambasadoriai, studentai, lėktuvų pilotai, bepročiai – visi mes čia susitinkame, kai nežiūrėdami vieni į kitus stovime eilėje prie kavos. Važiuojame pro Ritz. Dar prieš savaitę ten nakvojo geležinė ledi, Margarita… Margarita… saulės gaisro
Išėjusi iš dušo kiekvieną rytą renkuosi: kas aš būsiu šiandien? Menininkė, balerina (cha cha!), gatvės valkata ar tiesiog namų virtuvėje su chalatu besikuičianti dienos tinginė? Buvo laikas, kai atsikračiau beveik visų savo drabužių – tų se nų atsibodusių, tų, kuriuos laikiau ypatingai progai, tų, kuriuos laikiau tai dienai kai būsiu lieknesnė, net tų, už kuriuos mokėjau per daug. Atrodė, juk nesvarbu ką dėvi, svarbu kas esi! Aha, viduje. Lyg kas nors į tą mano vidų galėtų įlįsti. Nebent reumatologas... Šitai supratau ne gydytojo kabinete, o vieną dieną atėjusi į renginį, kur... na, tiesiog reikėjo apsirengti kitaip. Ir tada mano išklaipyti batai ir aptriušusi striukė (juk šalta, bliamba!) pasakė žymiai daugiau, nei bet kas, ką aš kada nors pasakiau ar parašiau. Ir vėl tenka prisiminti senas patarles apie knygų viršelius, pagal ką mus sutinka bei palydi... Tą vakarą supratau, kad kiekviena mano suknelė yra dienos vaidmuo. Dviračio neišradau, bet gyventi pasidarė įdomiau. Vis tiek aš

Tėčiams

Jų balsai, taip taip, su niekuo nesumaišysi tikro – sodraus, žemo, ryžtingo vyriško balso. Ir jų rankos,  kurios gali suvaldyti kirvius, pjūklus, plaktukus, kardus, sportinių mašinų vairus, varvančius čiaupus, kurios gali būti tepaluotos nuo automobilių detalių, pageltusios nuo tabako, subraižytos, suskirdusios, išvagotos mėlynų gyslų ir dramatiškai lūžinėjančių gyvenimo linijų, apmaustytos senamadiškais žiedais, papuoštos brangiais laikrodžiais, suspaustos į kumščius arba nemokšiškai, grubokai braukiančios ašarą nuo vaiko skruosto – tos rankos gali parnešti mane namo. O jų pečiai? Net patys siauriausi išbandymo  akimirkomis gali virsti plačiausiais sparnais! O jų pokštai ir išgalvotos istorijos? Vakarykščiai žygiai „kaip aš nugalėjau penkis“, jaunystės žygiai „kaip aš pamilėjau tris“, jų planai „aš užkopsiu į šitą kalną“, jų daiktai „padėk į vietą“, ir po akimirkos – „kur padėjai? Niekur nerandu...“, jų meilė „na neverk... neverk sakau...“, jų žinios „aš viską žinau“, jų žaislai „

Viskas gerai

Poetė, kuri dirba pardavėja. Donžuanas, kuris šį kartą gimė be kojos. Pienas, kur nesugįžta. Paukščiai, kurie nesugrįžta. Žmonės, kurie nesikalba metro, nes žino kelią. Dievas, kuris pamiršo savo vardą. Politikai, kurie patys save išrinko. Tu turi devynias gyvybes ir tris šimtus draugų kompiuterio ekrane. Gėlės, kurių nereikia laistyti. Sviestas be riebalų. Kava be žadintuvo. Vynas plastikinėse taurėse. Žiurkės, kurios nestimpa nuo nuodų. Meilė, kur nereikia nieko duoti. Sapnai, kurių niekas neatsimena. Viskas gerai, sako žmonės, tie, kurie nesikalba. 

Pagirios, proza

Reikia visai nedaug, tik neišmiegotos nakties, sunkios galvos ir dykumos gerklėje, iš vakaro sodriai palaistytos vynu. Kvailo gėdos jausmo, sumišusio su nevalingu kikenimu ir noru pasislėpti po lova. Vos prisiminus... Reikia ryškaus „vakar“ ir abejonės: „Buvo?“, balsų aido (galvoje) ir būtinybės patildyti tiksintį laikrodį. Tvinksėjimo smilkiniuose ir vakarinės suknelės, neapdairiai numestos ant žemės. Vakar? Buvo? Sujauktų patalų, vašku apvarvėjusio stalo, nešvarių indų stirtos ir musių, švenčiančių vakarykštę puotą. Išsikrovusių baterijų, kojinių, nubėgusia akimi, prakaituojančių delnų, blakstienų tušo žymių ant pagalvės – verkiau? Reikia visai nedaug, tik žodžių, kurie geriau nebūtų išsprūdę, nepasakytos, prieš veidrodį repetuotos kalbos, burzgiančio radijo, kuris vėl groja tą pačią dainą. Skaudančių strėnų – griuvau?- , neįskaitomo raštelio palto kišenėje, batų, mėšluotais kulnais ir tuščio alaus butelio ant klozeto dangčio. Sulipusių plaukų – Sirupas? Alus?- , šviesos, apnuogin

Mylimam Kvailiui. Meilės laiškas

Aš esu tavo moteris, kvaily! Ta, kuri juokiasi, kai tu būni rimtas. Kuri klausosi, kai tu būni girtas. Kuri dejuoja po tavimi, tau, dėl tavęs. Kuri tirpsta tavo syvuose ir geria iš tavo lūpų. Aš maitinau tave iš savo rankų ir savo krūtų, glosčiau tave savo išsipynusiais plaukais, ir dainavau tau net tada, kai jau seniai miegojai. Aš esu tavo moteris, kvaily. Tas, kuris svajoji užkariauti pasaulio tolius, kopti į kalnus, galynėtis su bangomis ir tempti pilnus tinklus undinių. Kokia nauda iš jų, pagalvok? Blizga vandeningos undinių akys ir perlamutriniais žvynais aptemptos bergždžios subinės. Užlipęs į kalną tu rasi vėją, vienatvę ir plėvesuojančias svetimas vėliavas. Niekas ten tavęs nematys, kvaily. Australijos krantuose tave pasitiks straksintys čiabuviai, būgnų ritmai, šokiai ir dainos. Niekas ten tavęs nesupras, kvaily. Niekas tavęs nepamaitinis. Net jei būtum pats šauniausias pasaulio berniokas ir dar šiandien nusidangintum į mėnulį – niekas tavimi nepatikėtų, kvaily. Aš esu tav