Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Spalio, 2014

Yčių ir aičių vargai: senmergių svajonės (ne)išsipildymas

Mano vaikystės bičiulė, dabar jau tikra londonietė Laura jau senokai visą savo laisvalaikį skiria Mišrių Šeimų Klubo idėjų sklaidai ir vystymui. Pamenu, kai prieš kelerius metus ji pradėjo klubo veiklą – niekaip nesupratau, galvojau „trenkta“. „Internete draugių ieško? Pfffff!“ Dar keistesnė iniciatyva pasirodė už kitataučių ištekėjusioms lietuvaitėms burtis krūvon – jau pats grupės narių homogeniškumas (visos lietuvės), atrodė, prieštaravo esminei idėjai – kovoti su tautine netolerancija Lietuvoje. Gal čia pasireiškia mano maištingas kraujas, bet visą laiką maniau, kad susibūrę į bet kokią vienminčių benruomenę žmonės apriboja savo akiratį ir pasirinkimus. Ar tikrai turi būti krikščionis, kad mylėtum savo artimą? OK, arba kaip ta Londono lietuvių bendruomenė patiria Londoną? Ir kam apskritai jiems Londonas, jeigu apsiputoję cepelinais? Ir mamyčių klubai, kur visos mamytės skundžiasi savo mamytiškumu mamyčių pilnoje (kad ir virtualioje) svetainėje... Kartais vienminčius suburti krūvo

Tarp meilės ir neapykantos Starbucks'e

Negalėjau pakęsti „Starbucks‘o“ kaip ir iki šiol lanku apeinu McDonaldus, KFC ir visas nevykusias šitųjų nepriklausomas greito gyvenimo versijas. Pasaulyje yra 16 700 Starbucks‘ų, o aš kadaise Londone atradusi Stoke Newingtoną didžiavausi gyvendama rajone, kuriame nebuvo nė vienos greituškės. Ir vis tiek kone kiekvieną dieną eidavau į kavines – dirbti (reiškia rašyti – magistrinio ar dar ko).  Nepaisant to, kad kavos kvapas ir baristų šurmulys skatina kūrybingumą (pasigūglinkit coffitivity), romantikos čia mažai. Ypač, kai sėdint su vienu ir tuo pačiu puodeliu Americano, prie manęs kokį penktą kartą prieina savininkas, ir vis mažiau maloniu balsu teiraujasi: gal dar ko nors? Nepriklausomos, stilingos, jaukios, išpuoselėtos boutique kavinukės turi vieną bendrą trūkumą: jų savininkai suinteresuoti parduoti, ir jei galima – kuo daugiau. O kampe su kompiuteriu jau tris valandas įsitaisiusi rašytoja, tai ne tik nepageidaujama dekoracija, bet ir nuostolis – ypač pietų metu, kai visi gr