sofija ant sofos

-           Nebežinau. – Tariau veidrodžiui. Ir plojau sau skambų antausį.  – Vis tiek nežinau. – Nepasidaviau. Ir atsukau veidrodžiui kitą skruostą. -           Šizofrenikė. – Šnabždėsis žmonės. – Ji kalba pati su savim. -           Idiotai. – Sakysiu. – Juk ne sus savim. Su veidrodžiu! Matai, sakiau jam, kai skauda noriu mirti. Kai malonu – noriu kad tai testųsi. Kartais ir nusitęsia, bet tada būna jau nebe taip malonu. Ir vėl ištinka ta abejotina tarpinė būsena. Kai nieko nevyksta. Nieko nejaučiu. Esu ir tiek. Ir tada nežinau kodėl. Maistas, miegas, kvaili pokalbiai telefonu, knygos, kava. Ir ką? Sakytum, egzistencinė krizė? Sakau, egzistencinis nuobodulys. Aplink visi ėda ir dauginasi išsišiepę. Ir pilna burna aiškina, kad tai - Gyvenimas. Bet jie nesikalba su veidrodžiais, o man paklausus „prasmė?“ , vieni galvoja kad kėsinuosi į jų kąsnį, o kiti džiugiai atkiša man kokį dievo paveiksliuką. Va, sako, jis tave išgelbės. Gelbėk, prašau. Ir įsivaizduoju kaip iš dangaus die