Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2014

Mano Nastia mano Ukraina

Paskambino draugė iš Ukrainos, pasakoja man kaip jis parašė po pusės metų ir siūlė susitikti, bet ji dabar išdidi ir t.t. Tada aš pasakoju savo ruožtu, o tada prisiminiau. Ei, sakau, o kaip jūsų revoliucija? Nastia sušunka: oi, tu turėtum čia atvažiuoti! Ir kloja istorijas, apie kurias geriau skaityti ar žiūrėti filmus, nei patirti. Dingsta žmonės, išeina į parduotuvę ir negrįžta. Visi jaučiasi sekami. Valdžia samdo treninguotus skustagalvius, išdavikus, kuriems moka 20 eurų per dieną, kad darytų viską blogai ir keltų chaosą. Jie ir daro. “ Ir aš sąrašuose“ sako Nastia, ir kad juokiasi. „gavau pranešimą“ sako. Telefonų operatoriai teigia įdiegę sekimo sistemą ir kiekvienas nuėjęs į karštesnį tašką gauna SMS „Gerbiamas abonente, norime pranešti, kad užfiksavome jus esant aktyvioje maidan zonoje“. „O mano draugas jiems atsakė tokią SMS, - pasakoja Nastia, - kad „jei dar kartą man parašysite visas jūsų pastatas išlėks į orą“. Mes ukrainiečiai į viską žiūrime su humoru. Dabar čia toook

Ošiantis esfaltas

Pradėsiu nuo lubų, į kurias dabar spoksau, ne užvertusi galvą, bet gulėdama ant nugaros. Lubos grublėtos ir šitoje šviesoje atrodo pilkos. Kairėje jos ribojasi su rudu lango rėmu (tik dabar pamačiau, kad mano miegamojo langas juk nuo žemės iki lubų!), pats langas ašarotas, pro jį matyti lubų spalvos dangus. Bet negrublėtas, nė dėbesiuko, tai nežinau iš kur tas lietus? Krenta taškydamasis į balas ant grindinio (irgi matau pro langą), ten toliau prasideda žolė ir vėjyje taršomi krūmai. Šniokščia pro šalį važiuojančios mašinos. Per lietų visai kitoks lekiančio automobilio garsas, man atrodo, kai sausa jų beveik nesigirdi. Va, dabar ošia lyg atsiritančios bangos. Girdisi iš tolo, artėdama vis garsėja, lėkdama pro pat namus nė nestabteli ir vos pasiekusi kulminaciją ima tilti, tolti, rimti, kol vėl girdisi tik lietus ir kartais springteli radiatorius. Kita mašinų jūros banga nuvilnija asfalto dugnu. Tolsta. Dar viena. Ir kita, va šitaip šššššŠŠŠŠŠšššš, ir kita ššššššŠŠŠŠšššššš. Migdo. Užs

Atidaviau Indijos "bibliją"

Vakar atidaviau draugei savo kelionių bibliją, nutampytą, nulankstytais kampais, su paraštėse prirašinėtomis pastabomis, paskubomis kavinėje brūkšteltais emailais ir indiškais telefonų numeriais, varnelėmis pažymėtais restoranais, iksiukais – muziejais, žemėlapyje tušinuku suvedžiotas nuvažiuotas kelias traukiniais, punktyrine linija – skrydžiai lėktuvu, kaip tada prieš pat Kalėdas iš Kalkutos į Goa; arba, kai vos spėjau į lėktuvą iš Katmandu į Delį; vos spėjau ir iš Mumbajaus į Bankoką, tada pašokusi naktį pasižiūrėjau į laikrodį, paklaikau, o po aštuonių minučių jau sėdėjau ant galinės taksi sėdynės pro atvirą langą gerdama toksišką Marine Drive molo vandenų orą – tada taksistui pažadėjau sumokėti dvigubai, jeigu suspėsiu į lektuvą. Suspėjau. Sumokėjau. Dabar truputį gaila buvo jai atiduoti savo knygą – gal geriau laikyti ir glostyti aplamdytus puslapius, kurių beveik kiekvienas jau turi asmeninę istoriją. “Pavydžiu tau Indijos…” sakau draugei, o ji kartais tokia, kaip an

Akyse asiliukai

Šeštadienis, rugsėjis, saulėti namai ir pramiegotas rytas. Basomis strikinėju po virtuvę, šaldytuvas netenkina mano įnorių. Brangusis, aš norėčiau kažko tokio... tokio... na, pati nežinau... kažkoooo...  gaivaus, linksmo, raudono ir lengvo ir tokio... na tokio... su rūgštele. Aš jau žinau, jau žinau, aš noriu braškių – ir nieko kito! – kaip tariau taip padariau, ir pasikuitusi šaldymo kameroje radau plastikinį indelį braškių trintienės. Nežinau kas labiau traška tarp dantų – cukrus ar ledas, bet numalšinus dantų gėlimą gomurį glamonėja birželio atostogų skonis. -           Ką tau primena braškės? -           Kraują. Jis prunkšteli. -           Tai kaip tu jas valgyti gali? -           Taip, kaip ir  vyrai gali srėbti meilės sriubą. -           Ką? -           Barščius su būsimosios mylimosios mėnesinių krauju. Spokso nustebęs. Šaukštu kapoju sušalusias braškes. -           Negi nežinai... Brangusis... Mylimasis... Kvailas Paikas Didelis Vaike? Tavo akyse ganosi arkl

Ant stalo, žiūrint į lubas

Guldamasi ant operacinio stalo jaučiausi kaip Melniko „storė“, nužmoginta lyg gabalėlis mėsos kuris verčiau nekalbėtų – vis tiek jam niekas neatakys. Ypač nemalonus tas vaikinas, kuris stumdo mėsas (žmones) nuo palatos iki operacinės, nežinau kaip jis vadinasi? Anglijoje „porteris“ o Lietuvoje tai pavadinčiau „gružčiku“, nes man tirtančiai iš baimės ir bandančiai su juo juokauti, kad pačiai būtų smagiau, jis atsakė tik svirdulišku lūpos kampučio timptelėjimu. Grrrrr... Geležinei lovai dardant šaltu ligoninės koridoriumi mačiau tik lubas, sutrūkinėjusias, išlietas geltonomis dėmėmis, ir nežinau ko drebėjau labiau – iš baimės ar šalčio? Šalta, skundžiausi Svirduliui, nuoga uždengta tik žalia paklode, bet sutikusi jo žvilgsnį verčiau žiūrėjau į lubas. „Galvok apie mažus mielus šuniukus, apie Kalėdinio popieriaus čežėjimą, apie jogos institute OM giedantį mokytoją...“ labai laukiau injekcijos, sakė leis į kaklą ir ieškos nervo, bet tada man buvo visiškai nesvarbu, nes labiau nei fizinio