Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2017

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis,